Main Balandis ir aguona

Balandis ir aguona

0 / 0
How much do you like this book?
What’s the quality of the file?
Download the book for quality assessment
What’s the quality of the downloaded files?
Year:
2016
Language:
lithuanian
File:
PDF, 2.82 MB
Download (pdf, 2.82 MB)
0 comments
 

To post a review, please sign in or sign up
You can write a book review and share your experiences. Other readers will always be interested in your opinion of the books you've read. Whether you've loved the book or not, if you give your honest and detailed thoughts then people will find new books that are right for them.
1

Sabdaning Sepi

Year:
2011
Language:
indonesian
File:
PDF, 2.48 MB
0 / 0
2

Machine's Last Testament

Year:
2020
Language:
english
File:
PDF, 1.49 MB
0 / 0
ir atjuona

tim o

K. mukka

TIMO K. MUKKA

balandis
ir aguona
Iš suomių kalbos vertė
Urtė Liepuoniūtė

LIETUVOS

RAŠYTOJ Ų
SĄJUNGOS

LEI DYKLA

UDK 821511.111-31
Mu31

Versta iš: Timo K. Mukka, Kyyhkyjaunikko, WSOY, 1970

Kūrinio leidybą rėmė

FI LI

FIN N ISH
LITERATURE
EXCHANGE

Šį leidinį draudžiama atgaminti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat
padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo
originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn.
Draudžiama šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo įstaigose, muziejuose arba
archyvuose, mokslinių tyrimų ar asmeninių studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti
ar padaryti visiems prieinamą kompiuterių tinklais tam skirtuose terminaluose tų
įstaigų patalpose.

ISBN 978-9986-39-879-0
©Timo K. Mukka Estate / Timo K. Mukan perikunta. All rights reserved
© Urtė Liepuoniūtė, vertimas į lietuvių kalbą, 2016
© Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016

Vietoj prologo

Papasakosiu apie trisdešimt septynerių metų Piečio Kolstriomo ir septyniolikmetės Darjos Pauku meilę - tik kelis trum­
pus epizodus, kurie galbūt taip ir liks neaiškūs. Gal tai nė ne­
buvo meilė. Tai galėjo būti kas nors kita. Mėginsiu narplioti ir
plėtoti trumpą ir paprastą reikalą taip, kad išryškėtų kas nors,
kas šiaip gal liktų nepastebėta, kai laikraštyje tarp panašių
naujienų bus rašoma: ....rastas irti pradėjęs jaunos merginos
kūnas... ištrauktas į krantą... po tyrimų atpažinta kaip Darja
Pauku, dingusi rugpjūtį... paskutinį kartą pastebėta niūrumu
pagarsėjusio Piečio Kolstriomo draugijoje...“ ir taip toliau.
Istoriją sudarys keli pasakotojo fragmentai ir Piečio mo­
nologai; kaip sceną, kurioje vyks veiksmas, galima įsivaizduoti
Kemijokio aukštupį, kur ant kranto su negyva nuoga mergai­
te glėbyje sėdi prislėgtas, kone pamišęs Pietis Kolstriomas.
Priešais - upės slenkstis, nuo jo vanduo plūsta į didžiulį du­
burį, vandeny kunkuliuoja putos, ant kranto - Piečio ir Darjos
stovykla: dvi kuprinės, laužaviet; ė; aplinkui mėtosi popieriai
maistui vynioti ir laikraščio puslapiai, mirusios merginos dra­
bužiai - kojinės, sijonas, liemenėlė - taip pat Piečio marški-

5

niai. Siam pasakojimui pastarieji daiktai visai nebūtini, bet
tyruose pasilikusiajam jie vis dėlto gali reikšti šiokį tokį ryšį su
tuo, ko nekęsta ir kas liko už nugarų.
Apysakos pavadinime .Balandis ir aguona' panaudojau
seną palyginimą, kur balandis simbolizuoja moterį, o aguo­
na - vyrą. Pietis, kuris dar prieš pažintį su Darja prarado norą
kabintis į gyvenimą, atpažįsta joje balandį, meilės nešėją, Ve­
neros ir Afroditės paukštį. Jis pats - juoda ir svaiginanti blogio
aguona, kuri visiškai užvaldo savąją Darją.
Prieš pradėdamas pacituosiu jau šiek tiek pasenusią ir
šiam pasakojimui visai nebūtiną naujieną, kurią, sėdėdamas
tyruose, Pietis Kolstriomas perskaitys laikraštyje: .Nuskendo
22-ejų Pietų Vietnamo oro pajėgų karininkas, kurį bendra­
moksliai pirmojo savarankiško skrydžio garbei įmetė į baseiną.
Policininkai teigia, kad tai esanti tradicija ir taip pakrikš­
tijami visi pirmą kartą savarankiškai skridusieji, tačiau niekas
neprisiminė, kad kada nors anksčiau tai būtų taip liūdnai pa­
sibaigę.'
Taip, šioje istorijoje pastarasis atsitikimas bereikšmis, bet
Pietis Kolstriomas savo pirštais čiuopia žaizdas mergaitės pil­
ve ir nugaroje, jis karščiuoja, todėl blizga jo akys, jis visas dre­
ba ir rauda iš nevilties.
- Mažoji Darja, ir tau taip nutiko. Kokia nelaimė. Sparnai
buvo pakirpti.

Dabar aš tave paleisiu, kai naktys tampa vis šaltesnės, o apie
pusiaunaktį užšąla balų vanduo. Liksiu čia. Su tavimi glėby­
je keliausiu pakrantėn, žolėm tavo žaizdas aprišiu ir paleisiu
tave pasroviui, mažoji Darja. Tuoj iškeliausi, nebylioji žinios
nešėja, tuoj pradingsi man iš akių. Aš apkabinu tavo kūną ap­
suptas geležies ir šviesos, apsuptas triukšmo ir garsų, apsup­
tas tyrų paskandinu savo skundą saldžiuose tavo plaukuose
ir paleidžiu tavo kūną pavandeniui. Mūsų kelionė buvo neil­
ga. Sudie.
Tik dveji metai, kai tave sutikau, o dabar atsisveikinu. Ko­
dėl grįžai j Kolstriomo kyšulį, jei nebebuvai mano? Tavo kūne
buvo svetimo pradėta gyvybė.
- Turiu tau kai ką papasakoti, - pasakei. - Laukiuosi vai­
ko... turėsiu vaiką...
Niekas many nė nevirptelėjo. Tai nieko neturi reikšti, nes
vėl buvai čia; viskas gerai.
Nuo tada, kai ją sutikau, buvo praėję dveji metai; keturio­
lika mėnesių negavau išjos jokių žinių, tačiau liepos pabaigo­
je, kai jau buvau praradęs viltį kada nors vėl ją pamatyti, ji pati

7

sugrįžo su svetima gyvybe savo kūne ir pasiliko pas mane, kol
dvi jos draugės tęsė kelionę į Norvegiją.
Tos, kuri liko anapus, dienos bėgo greitai, minutė po mi­
nutės jos laikrodyje byrėjo naktys. Daug kalbėjom, mažoji
Darja, įžiebei manyje kibirkštį - paskui ji užgeso, bet ar užge­
so? Aiškiai nebeįžiūriu medžių aplink mus, bet atrodo, kad tai
beržai ir drebulės... galbūt ir kokia pušis. Negaliu prisiminti,
kaip gamta atrodė vakar, bet upės slenkstis vis šniokščia. Aš
alkanas.

8

Kolstriomo kyšulį užgriuvo būrys giminių. Aš guliu aukštoje
kiemo žolėje ir žvelgiu į ramų ežero paviršių. Kiemas pilnas
įvairiaspalvių automobilių. Jie Jako ir Johaneso, ir sesers Lyzos - nežinau kuris kurio, o ir nenoriu žinoti.Tvarto pasienyje
dar stovi dviratis ir velionio tėvuko mopedas. Saulė švietė
tiesiai iš pietų ir šildė taip, kaip ir turėtų šildyti liepos vidu­
ryje. Ant šulinio dangčio stovėjo nešiojamas radijas, o Jako
(mano vyriausiojo brolio) berniukai, dešimtmečiai dvyniai,
sėdėjo žolyne, pasistatę dėžę limonado. Žolės šią vasarą nie­
kas nebenupjovė. Iš radijo sklido garsi muzika, primenanti
tarškantį metalą, pro praviras duris buvo girdėti Johaneso
(kito mano brolio) balsas, monotoniškas ir pilkas, kaip ir jis
pats:.Pirmas čia atvyko leitenantas Nikolajus Jakobas Kolstriomas. Jis buvo gana rimtai sužeistas į antrą... kairįjį petį, bet
pasakojama, kad buvęs toks stiprus vyras, jog viena... deši­
niąja ranka sugebėdavęs nudirbti tuos pačius darbus, kaip
ir smarkiausias samdinys. Leitenantas ir pastatė čia gražų
namą, kur kas didesnį nei šitas, kur dabar stovi... iš tikrųjų,
šis namas tik liudija nuolatinį nykimą, kuris tęsiasi jau beveik

9

šimtą metų. Gyvenamoji tada buvo dvidešimt keturių metrų
ilgio ir keturiolikos metrų pločio... galite įsivaizduoti, kaip to­
kia troba atrodė šiame negyvenamame užkampyje. Žmoną
Nikolajus išsirinko iš gretimo kaimo, Johaną Karoliną Pauku,
ji buvo...'
Johanesas užsikosėjo: buvo girdėti, kaip jis gaudo orą, ir
galėjai numanyti, kaip mataruoja ranka sau prieš burną, dai­
rydamasis į giminaičius, susėdusius pasienyje ant senų suolų.
Daugumai jų tikrai nė trupučio nerūpėjo nei Nikolajus, nei
jo sūnūs, nei anūkai, kurie, žinoma, buvo jų protėviai, tačiau
susidomėjimas jais karštą dieną buvo visai sumažėjęs.
Ant laiptelių išėjo Jako žmona Anja, jos įsitempęs vei­
das šiek tiek pagyvėjo. Ji atsargiai nušlubčiojo ant pievelės,
pavaikščiojo pirmyn atgal po kiemą, norėdama prasivėdinti,
porą kartų dirstelėjo į mane ir mano juodus ūsus ir galiausiai
prisėdo šalimais. Nė nekrustelėjau, tiesiog gulėjau po galva
susinėręs rankas.
- Ar jie ten viduj taip ir neprieis prie reikalo? - paklausiau
nepasukdamas į ją galvos - norėjau parodyti, kad nesu tuo
itin susidomėjęs.
- Ne ne, - atsakė Anja.
- Nieko sau kronikų pasakotoją radot, - tarstelėjau.
- O kas kitas? Negi Jakas? Juk jis tokiam žmonių būry vos
.laba diena' išspaudžia... ir dar tą, kad iki čia trenktis reikėjo
visiškai veltui... Čiagi stogas kone griūva ant sprando, ir dulkių
kiekvienam kampe pilna. Tu, atrodo, pietuose būsi prisigau­

10

dęs blogų įpročių. Kas dabar bemokėtų už šitą bent markę?
Niekas.
Išroviau kuokštą žolės ir ėmiau trinti kumštyje.,Va, ką su
jumis visais reiktų padaryti, - galvojau. - Va, ką.'
- Miškas... - pasakiau.
- Jo tiek mažai. O ir Johanesas sako, kad sodybą reiktų
išsaugoti tokią, kokia dabar... tik stogą reiktų pataisyti, - pasa­
kė Anja, atsiduso ir timptelėjo žemiau sijoną, kad pridengtų
savo riebius pakinklius.
- Jaką apėmė godumas, - pasakiau paniuręs. - Ir ko, po
galais, ta Lyza tikisi, atsitempdama čia šitokią gaują... pusbro­
lių ar kas jie ten per velniai.
Anja atsiduso.
- Taigi. Jakas tapo godus. Kažkas jį graužia. Dabar, kai
sulaukė penkiasdešimties, jis visai pasiuto - laksto į ristūnų
lenktynes ir organizuoja medžiotojų draugijos loterijas. Tarsi
visos apylinkės reikalai būtų ant jo vieno sprando. Pakui kas­
dien skundžiasi savo skrandžiu, o ryja kaip smakas...
- Pasakyk Jakui, kad paliktų šitą namą ramybėj. Juk aš ne­
turiu už ką išpirkti namų ir žemių, bet ir man kur nors reikia
gyventi...
Anjos žvilgsnis nukrypo virš tvarto stogo, į ežerą.
- Kažkas sakė, kad išlošei loterijoje...
-Tik iš to pastaruoju metu ir gyvenau...
- Aš ir sakiau Jakui... aš visada tavęs truputį gailėjau, - pa­
sakė Anja.

11

Spoksojau į žemę: stengiausi nuryti ašaras, bet apsigal­
vojau, porąkart šniurkštelėjau ir davęs joms valią pažvelgiau
tiesiai į tuklų Anjos veidą.
- Toks jau aš esu, - pasakiau. - Nesusitvardau, kai kas
nors man geras...
- Pieti, vargšeli, - tarė Anja žiūrėdama, kaip nusuku savo
juodas akis j žemę ir atrodau dar labiau pasigailėtinas. Pešio­
jau žoles ir akies krašteliu stebėjau ant šulinio dangčio užsi­
korusius Anjos ir Jako dvynius. Berniukai sėdėjo nejudėdami
it mumijos. Jie buvo ištepę kits kitam nugaras įdegio kremu
ir dabar laukė, kol jos paruduos.
- O judviem su Jaku galiausiai visai neprastai išėjo... Kai
mažieji eina j mokyklą, vyriausieji jau dirba.
-Taigi,-pasakė Anja.
Radiją kartkartėmis užgoždavo iš vidaus atsklindančios
šnekos, paskui jos pritilo ir vėl girdėjosi monotoniškas, pa­
mokslaujantis Johaneso balsas.
- Aš gana neblogai sutariau su tėvuku, - pasakiau Anjai. - Dabar atrodo velniškai tuščia, kai jis nebekėblinėja kie­
me odiniu diržu apsivijęs kaklą...
Anja palinkčiojo galva.
-Turbūt reiks eiti vidun... tuoj pradės ieškoti, jei negrįšiu...
- Johanesas čia metų metus nė kojos nekėlė, nors tėvas
dar gyvas buvo, - pasakiau Anjai. Sekiau ežere prie kranto
artėjančią valtį. - Dabar, kai tėvukas numirė, tiek liaudies pri­
gužėjo, kad baisu. O aš nė apsirengt neturiu kuo.

12

- Tu aukštas, - tarė Anja išsiblaškiusi, jau dairydamasi į
trobos duris.
- Ar tau neatrodo tylu, kai tėvo nebėra? - paklausė.
Ji atsirėmė delnais j žemę ir, pirma atstačiusi sėdynę, sun­
kiai atsistojo. Dar žiojosi kažką sakyti dvyniams, bet tada atsi­
gręžė ir pamojavo žole man prieš akis.
- Jei būtum laiku paėmęs ką į žmonas ir pradėjęs kad ir
žemę dirbti... tavo gyvenimas buvo mažumėlę švaistūniškas...
kokią mergaitę tu čia turėjai?
Kostelėjau.
- Aš juk dar nesenas?
- Na ne.
Anja atsiduso.
- Aišku, aš tave užtarsiu, jei tik tai pagelbės... jei jau Jakas
ketina šitą parduoti.
Ji nušlubčiojo laiptelių link ir, prieš įeidama vidun, dar pa­
sitaisė savo vasarinę gėlėtą suknelę.
Gulėjau ant šono ir žiūrėjau jai įkandin, kol užsivėrė tro­
bos durys, tada ėmiau spoksoti į mašinų duslintuvus, kol ga­
liausiai ėmė atrodyti, kad jie visi nutaikyti į mane.
- Eikit šalin nuo to šulinio! Dangtis supuvęs! - riktelėjau
dvyniams. Vienas iš jų dirstelėjo į mane, tačiau nė nekruste­
lėjo. - Ar girdėjot?! - sušukau dar garsiau pasirėmęs ant al­
kūnių.
Berniukai pasičiupo radiją ir nubėgo į prieplauką.
-Tu kvėša! - riktelėjo kažkuris.

13

Piktai dėbtelėjau j abu. Dabar, kai nebeliko radijo, aiškiai
girdėjosi Johaneso balsas: jis jau buvo priėjęs prie tėvuko
Kolstriomo, miško sandorių ir kelionių j Ameriką.
- ...reikia pasakyti, kad iš pradžių pinigų netrūko. Namas
buvo gana gerai prižiūrimas. Iš ankstyviausių vaikystės metų,
kai dar ir mama buvo gyva, prisimenu, kad tėvas buvo labai
tvarkingas ir darbštus žmogus. Jis ypač norėjo, kad...
Atsikėliau, nusliūkinau per kiemą ir atsiguliau žolėse už
namo.
Po valandėlės iš trobos išėjo Jakas su dviem Lyzos atsi­
vežtais giminaičiais - tai buvo vidutinio amžiaus pora, jiedu
nuėjo j mašiną patyrinėti žemėlapio. Vyras buvo nuplikęs ir
nešiojo stiprius akinius.
Jakas dairėsi manęs, tada atžingsniavo ir tyliai krenkštelėjo:
- Miegi? Na, kaip laikaisi?
- Nieko, - pasakiau.
-Visą vasarą dirbai?
- Ką aš čia veikčiau? Be to, darbas manęs baisiai ir nedo­
mina. Užtektinai priveikiau...
Jakas avėjo sandalus ir dėvėjo šviesias platėjančias šeš­
tojo dešimtmečio stiliaus kelnes - vis į jas žvilgčiojau. Jako
veidas buvo platus, akys juodos kaip ir mano, antakiuose kur
ne kur šmėsčiojo balti pūkai, o ir plaukai buvo labiau balti,
nei juodi.
- Mes ten ir apie tave šiek tiek kalbėjom, - tarė Jakas. -Tu
gi šitos giminės balta varna, kaip kad tėvas sakydavo.

14

- Ne baltesnė nei kitos.
- Johanesas kaip tik ir sakė, kad tikrasis Nikolajus Kolstriomas buvo juodas ir piktas kaip pats kipšas.
Pašaipiai vyptelėjau.
- O Johanesas tai jau albinosas...
- Mes nusprendėm pasilikti namus, - tvirtai pareiškė Ja­
kas ir iš pažiūros labai patenkintas laukė, ką atsakysiu.
Klausiamai į jį pasižiūrėjau.
- Ką nori pasakyti? Pasiliekam namus?
-Taigi, pasiliekam namus... neparduosim.
- Na... tada gerai. O stogą irgi pataisysit? - paklausiau. Nors koks skirtumas. Juk nežinia, ar aš čia gyvensiu. Ar tą jau
nusprendėt?
- Dar ne, - atsakė Jakas. - Bet tikrai nuspręsim. Gali čia
gyventi, jei nori, gali išsikraustyti. Juk neketinai čia praleisti
viso likusio gyvenimo?
Aš nusišypsojau.
- Nežinau. Bet, mano galva, protinga pasilikti sodybą, ne­
svarbu, ar gyvens čia kas nors, ar ne. O aš jau maniau, kad tau
smegenėlės susisuko.
Jakas paėjo kelis žingsnius tolyn.
- Ir tvarto stogą reiktų perdengti. Juk pro jį vis dar varva?
-Varva,jei lyja.
- Gražios čia vietos, - lėtai pasakė Jakas. - Ir aš čia gy­
venčiau.
- Retai pasirodai, retai atvažiuoji.

15

- Darbas praryja žmogų.
Jakas persibraukė delnais smilkinius ir pasuko atgal j trobą.
- Pats matai... Nenorim mes tavęs iš čia varyti, - pasakė
nueidamas.

16

Nors nuo tada, kai Pietis paskutinįkart matė brolius ir seserį,
buvo praėję ne vieni metai, jis, kol Jakas ir Johanesas su žmo­
nomis ir Lyza su savo vyru bei kartu atvykusiais giminaičiais
troboje posėdžiavo, laikėsi santūriai ir visą dieną demonstra­
tyviai gulėjo lauke, o su Lyzos draugijoje sėdinčiais pusbro­
liais nė nesiteikė pasisveikinti.
Vakare Jakas iš mašinos ištraukė degtinės ir pasiūlė mo­
terims bei Johanesui truktelti tiesiai iš butelio. Kai jį ištiesė
Piečiui, tas tik papurtė galvą ir pasitraukė. Tačiau po kurio lai­
ko Pietis nuėjo į svirną, susirado savo butelį ir nugėrė keletą
didelių gurkšnių; tuomet prisijungė prie draugijos gerai nusi­
teikęs, juodos jo akys pagyvėjo.
- O, ir Pietis atkuto, - pasakė Anja.
Pietis atsisėdo už Anjos pievutėje ir ėmė svaidyti žolių
stiebelius jai į nugarą. Pakrantėje Lyza su svečiais ant laužo
kepė dešras. Jakas ir Johanesas pradėjo imtis. Apgirtę jie svir­
duliavo visai prie pat vandens, o Pietis, aukštas ir plonas, strikinėjo aplink ir šūkčiojo tai Jakui, tai Johanesui:
- Gerai! Dabar gerai sugriebei! Guldyk ant menčių...

17

- Gal pats nori pasigalynėti? - paklausė Johanesas - jam
per akis žliaugė prakaitas ir balse pasigirdo irzli gaidelė.
- Ačiū, ne.
-Tada baik nekantrauti. Čia suaugusių vyrų reikalai...
Pavargę imtynininkai išsitiesė žolėje. Lyza su svečiais pa­
lei tvarto sieną pastatė dvi palapines ir nuėjo gulti.
- Labanakt! - pasigirdo iš palapinės.
- Labos nakties, vaikai! - garsiai sušuko Johanesas.
Kai ir Anja su Johaneso žmona nuėjo į trobą, pakrantėje
stojo tyla. Pietis sėdėjo prie ugnies įsmeigęs akis į vandenį,
paskui ėmė garsiai dainuoti.
Jakas pakilo, paėmė supuvusį tvoros statinį, perlaužė jį į
tris dalis ir sumetė į ugnį.
- Kad taip dabar seliavų, - kalbėjosi pats su savimi. - Ge­
rai būtų pasičirškinti seliavų.
- Prieš dešimt metų buvai visai neblogose vėžėse, - pa­
sakė jis Piečiui. - Kas tau užėjo?
Pietis gurktelėjo ir papurtė galvą.
- Na, panašu, kad tai gana skaudus reikalas, - tarė Jakas ir
klausiamai pasižiūrėjo į Johanesą.
- Pasaulio sielvartas?
- Apie tai, žinoma, galima pasikalbėti, - atsakė Pietis. Bet viskas vis tiek nebeturi jokios reikšmės. Greičiausiai nesu
vienintelis žmogus, kuris pavargo gyventi. Aš paprastų pa­
prasčiausiai pavargęs. Susidėvėjau, ir gana.
Pietis pirštais perbraukė plaukus ir sunkiai atsiduso.

18

- Man tuoj keturiasdešimt... ir esu toks velniškai pa­
vargęs. Aišku, aš galvojau... bet kas iš to. Vienas dalykas yra
gana svarbus, nors jis ir nelabai su šia tema susijęs. Tėvas
man patiko, galvojau, kad dėl jo čia grįšiu ir gyvensiu tol,
kol jis tvers. Ir žinoma... aš apskritai sudeginau save... kaž­
kaip nusibaigiau. Tu turi Anją ir keturis vaikus, Johanesas tą pragariškai šlykščią tarnybą... Socialinių reikalų skyriaus
vedėjas, ar koks jis ten velnias... Aš nieko panašaus neturiu,
aš aklavietėj...
Johanesas atsisėdo.
- Teisingai, socialinių reikalų skyriaus vedėjas, - pasakė
jis.
Jakas pliaukštelėjo liežuviu.
- Štai kaip.
Jis pagaliu sustūmę malkas į krūvą, kad geriau degtų.
- Manau, kad be reikalo tu ant mūsų grieži dantį. Nepa­
miršom mes tėvuko. Ir tavęs dėl nieko nespaudžiam. Juk tai
būtų juokinga...
- Aš ir nekalbu apie tėvą, - atžariai tarė Pietis. - Bala jo
nematė, amžiną jam atilsį, ar kaip ten... Apie tėvuką kalbu
tik tam, kad noriu išvengti šnekos apie tikrąsias priežastis...
supranti? O Johanesu, atleisk, aš bodžiuosi - jis turėtų būti
geologas ar archeologas, tik jau ne valdininkas.
Johanesas atsistojo.
- Aš mašinoj turiu kelis butelius... Gal mes...
Jis klausiamai pažvelgė į Pietį ir Jaką.

19

- Nešk šen, - pasakė Jakas.
Pietis linktelėjo.
- Anja ir vaikai miega, juk dabar taip gera, - pasakė Johanesas.

20

Saulei nusileidus už tamsių kalvų, dunksančių anapus kaimo,
naktis atvėso. Johanesas apžergė surūdijusią skardinę stati­
naitę nuo agurkų ir, sėdėdamas visai arti ugnies, pirštais bar­
beno į indą ir dainavo:
- Džiaugsmas širdy! Sielvartas širdy! Kasdien keičias
žemė, kasdien ko nors pasigendi...
Šiek tiek po vidurnakčio iš pietų ėmė slinkti debesys, ku­
rie greit aptraukė visą dangų - jų nebuvo tiktai tiesiai viršum
galvų. Apsiniaukus oras tapo drėgnesnis, tačiau šiluma nebeslūgo. Johanesas ir Pietis sėdėjo be marškinių, Jakas ant
nuogo kūno buvo užsitempęs vilnonį megztinį. Jis svyrinėjo
aplink laužą ir pasakojo apie pernykštę vasarą, kurią praleido
Ispanijoje.
Ežere, prie gretimo kaimo pakrantės yrėsi valtis - ji buvo
taip toli, kad nuo Kolstriomo kyšulio matei tik. tamsų šešėlį.
Buvo girdėti daina: iš pradžių tik melodija be žodžių, tarsi iš
tolo sklindantis gaudesys, retkarčiais palydimas irklatrinkių
girgždėjimo, paskui į tą gaudesį įsiliejo armonika. Valčiai ar­

21

tėjant garsas stiprėjo, o netrukus jau galėjai įžiūrėti, kad joje
sėdi keturios tamsios figūros, kurių viena irklavo.
Pakreipęs galvą Johanesas klausėsi dainos.
- $a. Kas tai? Ak, valsas! - nudžiugo jis ir valso ritmu ėmė
barbenti į agurkų statinės dangtį.
- Eheei, laive! - sušuko Jakas ir pasileido šokti ant pakran­
tės akmenų. - Eheei, laive!
Jis visu kūnu pasviro į ežerą ir mostagavo rankomis.
Pietis apžiojo butelio kaklelį, pirštais ištraukė prispaustus
ūsus ir ėmė kliukinti degtinę.
Jis abejingai žiūrėjo į Jaką, kuris pakrantėje kaip pašėlęs
mataravo rankomis, tačiau kai po valandėlės valties nosis
įsirėmė į krantą, pašoko ir iškėlė ranką teatrališkam pasvei­
kinimui: valtyje tupėjo didelis mišrios veislės šuo, sėdėjo dvi
iš pažiūros jaunos merginos ir Darja, užsidėjusi didelę plačia­
kraštę skrybėlę. .Tos merginos greičiausiai bus Darjos drau­
gės*, - pamanė Pietis.
Merginos valtyje tylėjo, Darja irgi nieko nesakė, tik baugš­
čiai žiūrėjo į Jaką ir Johanesą.
- Ačiū už dainą, - išspaudė Jakas, staiga sumišęs dėl to,
kad merginos pasirodė esančios tokios jaunos.
Johanesas vogčiomis atsikėlė nuo savo būgno ir stovėjo
pusiaulinkas, bandydamas nuslėpti girtumą.
- Ačiū už gražią dainą, - dar kartą išlemeno Jakas ir ėmė
brūžinti kojomis žemę.
Pietis bandė pagauti Darjos žvilgsnį, bet ši jo vis vengė,

22

nuleidusi galvą taip, kad iš po plataus skrybėlės krašto buvo
matyti tik lūpos, kurios tyliai virpėjo.
- Sveikos atvykusios, - tarė Pietis storu balsu, išmuštas iš
vėžių baimės ir įtarimų, kad Darja jam netars nė žodžio.
Jis nepastebėjo, ar ji atsakė; griuvo ant žolės ir klausėsi, ką
kalbės merginos.

23

Štai ir vėl tu čia, trapi ir graži, mažoji balandėle. Dar nieko
nepasakei, bet gal vis dėlto pažvelgei į mus. Ar atkeliavai su
manimi pasimatyti? Jau maniau, kad spėjai pamiršti. Širdis
daužėsi lyg išprotėjusi ir jaučiau, kaip visas mano kūnas eina
pagaugais nuo keistos baimės. Gal ir tu buvai sumišusi. Bet
Jakas pasakė:
- Ačiū už dainą.
Gulėjau tyliai, tarsi būčiau girtas užmigęs, ir laukiau.
- Ar jums patiko? - atsargiai paklausei.
Gal Jako bijojai, nežinojai, kas jis. Gal buvai šiek tiek ap­
svaigusi, tiesą sakant, tai girdėjosi tavo balse.
Jakas linktelėjo.
- Patiko.
- Tada juk galime išlipti j krantą, - pasakei, o tos dvi irgi
kažką tarstelėjo, lyg atsiprašinėdamos.
Patraukėt valtį aukščiau į krantą, Johanesas bandė padė­
ti, o jūs tik krizenot, kol jis bejėgiškai klupinėjo aiškiai gėdy­
damasis savo girtumo. Iškėlėt į krantą alaus dėžes bei ryšulį ir
atsisėdot prie ugnies.

24

-Tai žmonos jau sumigo? Nejaugi? Ar jūs čia atostogaujat? Ar tik nebūsit jau mažumėlę truktelėję? - klausinėjot ir
šypsojotės Johanesui.
Johanesas linkčiojo ir negalėjo ištarti nė žodžio. Jis vėl
pasiėmė agurkų statinaitę ir pirštais ėmė barbenti į metalą.
Šuo, kuris paskutinis atbidzeno iš valties, susirangė tarp alaus
dėžių.
- Mes truputį įkaušę, - prisipažino Jakas. - Va mano bro­
lis jau visai nusmigęs, - tarė jis ir parodė į mane pirštu.
Aš šypsojausi laimingas, kad tu ir visi kiti žiūrėjot į mane.
- Apie jus taip nepasakytum...
Jūs atkimšot alaus butelius.
- Gerkit į sveikatą.
- Gyvenimas - muzika, šviesos tviska plastiku, - daina­
vo toji jūsų, kurios geltoni plaukai siekė juosmenį, - Anja,
kaip vėliau paaiškėjo. Siūbuodama klubais, vis dirsčiodama į
priešais ugnį sėdinčius Jaką, Johanesą ir mane, ji žingsniavo
per nuožulniai kylančios pakrantės žoles. Ji bakstelėjo mano
šoną kojos pirštu:
- Uodai jį suės. Argi jis neperšals?
Nepratariau nė žodžio.
- Čiagi taip šilta, - atsakė Johanesas ir paglostė savo
nuogą krūtinę. - O mes esame broliai. Mūsų protėvis buvo
garsusis Nikolajus Jakobas Kolstriomas, leitenantas Kolstriomas, - pridūrė jis ir į agurkų statinaitę ėmė būgnyti maršo
ritmu.

25

Toji su armonika nusišypsojo, linktelėjo Jakui bei Johanesui,
paskui tarė:
- Aš esu Marjuska, o čia Anja... Mėgstam muziką.
Apie Darją ji nepasakė nė žodžio, gal manė, kad Jakas su
Johanesu ją pažinojo.
- Tikrai? Mano žmonos vardas irgi Anja, - pasakė Jakas
ir nusisukęs j ugnį ėmė žagsėti. - Niekad nesigėdiju pasakyti
žmonos vardo... ypač jei jis - Anja, kaip kad dabar ir yra...
- O tu kuo vardu? - paklausė Anja.
- Na, aš tai Jakas, arba iš tikrųjų - Jakobas Nikolajus, nes
esu vyriausias. Johanesas yra vien Johanesas, nes jis už mane
jaunesnis, o Pietis yra tik Pietis, mat jis, tiesą pasakius, yra netyčiukas. Mama tuo metu jau buvo perkopusi keturias de­
šimtis, o be to, jos senelis buvo Pietis. Kiekvienas vardas turi
savo likimą ir prasmę, ar ne, Johanesai? - pabaigė Jakas.
Aš apsiverčiau ant nugaros ir pažvelgiau tau j akis, mažoji
Darja, bet kol kas nieko nesakiau. Jutau, kaip mano kūnas pa­
kyla nuo drėgnos žolės ir sklando aukštai virš galvų. Šešėliai
mirgėjo priešais ugnį ir atrodė, tarsi dūmai sklistų ne nuo jos,

26

o nuo jūsų. Prisiminiau vieną dainą, kurią mažas būdamas iš­
mokau iš mamos.
- Čiūčia liūlia... - dainavau. - Čiūčia liūlia, vygė sūpuoja, o
motulė vaikeliui dainuoja...
Tu prisiartinai ir tarei vaiko balsu:
- Aš Darja. Ar atpažįsti mane? Čiūčia liūlia...
- Tai tu Darja? - tyliai sušnabždėjau. - Tai tu ta mažoji
Darja.
- Aš Darja, ar prisimeni mane? Čiūčia liūlia, - uždainavai
laibu balseliu ir prispaudei kaktą man prie krūtinės.
- Negi tu ją moki?
Tu klausiamai pažvelgei į mane.
- Čiūčia liūlia...
- Juk visi mokam, - tarei tyliai ir atsargiai nusišypsojai, o
tavo širdies formos veidas plykstelėjo raudoniu.
- Čiūčia liūlia, vygė sūpuoja, o motulė vaikeliui dainuoja.
Čiūčia liūlia, - ėmei dainuoti laibu balsu, o tavo veidas buvo
visai arti.
- Čiūčia liūlia, žemelė žydi ir balandėlis aguonėlę myli.
čiūčia liūlia.
Čiūčia liūlia, smuikeliai griežia ir bernužėlis su nuotaka
šoka. Čiūčia liūlia.
Čiūčia liūlia, meteliai slenka, juoda žemelė pareinančių
laukia. Čiūčia liūlia.
Čiūčia liūlia, dausos čiūčiuoja, o aguonėlė jau balandėlio.
Čiūčia liūlia.

27

Čiūčia liūlia, skamba varpas - žemelėn juodon keliauti
laikas. Čiūčia liūlia.
Čiūčia liūlia. Kapeliai žydi ir vėjužis drasko žiedvainikį.
Čiūčia liūlia.
Tu dainavai beveik užsimerkusi ir žvelgei j ugnį. Johanesas, užsimerkęs ir pakerėtas, barbeno j agurkų statinaitę,
ir buvo taip ramu, kad tau nutilus girdėjosi visų aplink laužą
sėdinčiųjų alsavimas.
- Čiūčia liūlia. Kapeliai žydi, o vėjužis drasko žiedvainikj, dainavau ir aš.
Žvelgiau tau j veidą ir jutau, kaip meilė užlieja visą mano
kūną. Žvelgiau tau j veidą ir su ašaromis akyse šypsojausi pa­
gailos melsdamas.
-Toks jau aš esu, - pasakiau.
- Čiūčia liūlia... - niūniavai. - Aš tavo mažutė Darja. Kaip
gera, kad išsirinkai mane. Kokia aš laiminga, kad mane išsirin­
kai, - dainavai.
Ar ir vėl buvau anas Pietis, virpantis iš meilės, kurią spin­
duliavo Darjos akys? Ji nieko nebuvo pamiršusi, ji sugrįžo.
Kokia laimė!
- Kokia aš laiminga, kad išsirinkai mane, - dainavo mer­
gaitė ir pirštais glostė žolių prisivėlusius juodus Piečio plaukus.
- Aš tavo juodoji lemtis, - lyg iš iš po žemių sudundėjo iš
Piečio krūtinės, kad net Johanesas su Jaku suglumę pažvelgė
įjuodu.

28

Tuomet Jakas išsišiepė parodydamas dantis ir atitarė dar
žemesniu balsu:
- Aš tavo tamsioji lemtis...
- Aš tavo sala. Tu mane pasirinkai, - apsvaigusi dainavo
Darja, siūbuodama visu kūnu. Jos širdies formos veidas lieps­
note liepsnojo, tarsi laužas būtų jame įžiebęs ugnį.
- Aš tavo sala. Tu mane pasirinkai, - pakartojo Anja ir
Marjuska.
- Jaučiaus pakilusi aukštai į dangų... Jame švietei man
tiesiai į širdį. Žemai buvo akmenys ir žemė, o danguje kait­
ri ugnis žėrėjo. Vėsią naktį ilgai keliavom ir telefono stulpai
mums lenkėsi, kai praeidavom pro šalį.
Marjuska ėmė spaudinėti armoniką, ilgi pirštai ieškojo
tono. Jakas ir Johanesas ėmė dainuoti:
- Mes - vieniši klajūnai. Tamsa nusvarina mums galvas.
Švelniai dainavau tau: .Vaitok, Darja, raudok, kai numir­
siu. Šiandien kai ką atradau. Šiandien jau galėčiau numirti.
Likimas - tai aklas ėjimas į priekį, kryptingas betiksliškumas.
Erelis privalės nukristi iš dangaus. Šiandien jau galėčiau nu­
mirti*
- Kokia aš laiminga, kad išsirinkai mane, - dainavai.
- Raudok, mažoji Darja, kai būsiu miręs. Tu dar tik kūdi­
kis, šlapias nuo gimdymo vandenų, tu tik gležnas kiaušinėlis,
rausvas ir bejėgis, tu tik mikroskopinė sėklelė, beakė lemtis,
beakė berankė lemtis, beburnis bedantis alkis...

29

- Gera mylėti vasarą. Kalvos ir ežerai pakvimpa ir krauja­
žolės pražysta kaip orchidėjos, kai tu žvelgi man j širdj. Gera
mylėti vasarą.
Buvai apsvaigusi, kaip ir aš. Suėmei man veidą rankomis
ir sušnibždėjai:
- Mano aguona, mano Pieti... Atleisk Darjai, nepyk ant
manęs.
Vergai aplink mus mušė būgnais ir grojo armonikomis,
laivai ilsėjosi uoste, pasiruošę išplaukti j jūrą arba nuskęsti
amžiams; tu verkei, žvelgdama man į akis: .Pieti, aš tavo ma­
žoji Darja, ar pameni mane...'
- Čiūčia liūlia, - atsiliepiau perpildyta širdimi.
Viršuj tamsoje sugirgždėjo durys - Anja su plačiais baltais
naktiniais marškiniais išėjo ant laiptelių ir pasitrynė akis. Tad
jau buvo spėjusi numigti.
- Vyručiai! - šūktelėjo ji ugnies pusėn. - Jūs dar ten ne­
miegate? Gal bent jau nebegeriat?
Tuomet ji pamatė prie ugnies sėdinčias merginas ir šunį,
ir alaus dėžes, ir ant smėlio užtemptą valtį ir jau tyliau pridūrė:
- O jūs ir svečių turit... - ir apsisukusi grįžo trobon.

30

Dabar tavo lūpos šaltos, ir kai nebejudi, tavo akys sustingu­
sios kaip stiklas, o gal kvarcas. Kiekvieną savo sapno akimirką
laukiau šiltos bangos, kuri mane nuskandintų, bet nedrįsau
tuo patikėti. Tačiau tai buvai tu, mažoji Darja, su alaus bu­
teliu rankoje, mašalais ir dūmais plaukuose, kai Anjai išėjus
įsivyravo nejauki tyla. Tu atsistojai, gurkštelėjai alaus ir ėmei
deklamuoti:
Taigi balandis aguoną myli. Skamba valsas balandžio šir­
dy. Skamba valsas balandžio širdy. O naktis taip juoda.
Lašas kraujo - tai meilė.
Ir naktis taip juoda.
Mano balandėli, vasarą į mus žvelgia saulė, žiemą akis
įsmeigia tamsa.
Prie savo aguonos krūtinės prigludus šypsaus.
Balandis šoka aguonos guoly. Meilė - tai lašelis kraujo.
Vai, kaip skamba valsas, kokia juoda naktis.
Smuikuos vaitoja naktis, saulė - pirštuos žmogaus. Tatai
vergų muzika skamba.

31

Balandis šoka aguonos guoly. Koks karštas tavo kraujas,
aguona. Kokie pirštai aguonos karšti.
Vergai groja su sielvartu akyse.
Valsas yra lašas kraujo ir juodas kaip žiemos naktis. Po ba­
landžio vokais ilsis diena.
Tavo valsas baigias, balandėli. Kokia karšta buvo diena,
kokia tvanki naktis. Meilė - ant stygų virpantis kraujo lašas.
Meilė - begalinė naktis.
Taigi balandis tyliai žvelgia į šalį. Viskas baigėsi. Sudie, la­
šantis malonume. Vakarykštė - lašelis vergo kraujo. Rytojus
šaukia it jūra skenduolį.
Balandis taip myli aguonėlę, kaip smuikas, laukiantis
vestuvių, ir kapinių juoda žemelė. Ir vienas jų išeina ir pra­
dingsta.
O tada...
Ateikit, meilės meldžiančios rankos. Palieskit mane. Aš
tavo mažoji Darja, kokia aš laiminga, kad išsirinkai mane. Aš
lietus pasalūnas, kai diena užgęsta. Aš - bučiuoklis vėjas.
Aplink mus visur medžiai. Šiandien tu išvargusi. Užspau­
stų tavo akis. Medžiai auga šalia mūsų. Žemę nukloję akme­
nys. O jei žvilgsniu ieškočiau... gal čia sena laužavietė? Kas
žino - gal kažkieno čia būta dar prieš mus. Bet kodėl priešl
Galbūt mes pirmieji.
Galbūt tu esi pirmoji, kuri čia pailso. O aš pirmas, kuris ne­
gali miegoti. Galbūt aš pirmas su barzda, o tu pirmoji bejos.

32

Mes bėgam nuo tų, kurie nujaučia mūsų pėdsakus - dar
nežino, tik nujaučia. Aš tik noriu pailsti kaip ir tu.
Mes iškeliaujam. Mums tai įprasta. Mes neturim draugų
nei mielų prisiminimų. Jau prisiklajojom. Atėjo laikas atsisvei­
kinti.
Raudok savam sapne, mažoji Darja.
Likimas - tai aklas ėjimas į priekį, tikslingas betikslišku­
mas. Aš esu sena mirtis - ir manyje gyvena nesibaigianti jau­
nystė.
Raudok, mažoji Darja.
Ir aš garbinau sunkius kūjus, ir aš dainavau apie mašinas
ir Angliją. Ir aš velku savo kūną į Kubos pakrantes ir ten išsi­
laipinu.
Atsiklaupk prie mano kapo, kai numirsiu, mažoji Darja,
melskis, kad vandenys sutekėtų į vienuolių ir ištvirkėlių įsčias,
melsk dangaus malonės tirpstantiems kaulams, kuriems at­
leidžia Hirošimos Mažylis.
Kaip ir tu, aš dainuoju apie mašinas ir Angliją, apie ugnį ir
automobilių motorus. Dabar esu čia... iš jaunystės ir iš pažadų.
Ar tau šalta?
Ar tau ten žvarbu?
Per miegus drebi it sužeistas Veneros paukštis. Tai jau
praėjo. Ugnis užgeso ir žaizdos užsitraukė. Aš dar pajudinu
anglis - gal atsiras kokia neužgesus! žarija. Mes niekuo nesiskiriam. Kai numirei, aš stoviu čia su tavimi glėbyje ir nebylus
žiūriu į upę.

33

Ar matai šviesą languose kitapus upės?
Kartais svajoju apie didelius kambarius, kuriuos jungia
ilgi aidintys koridoriai ir j kuriuos pro didelius langus iš kažkur
toli krinta šviesa: sienas juosia sidabrinės rožių girliandos, o
bronziniai satyrai pašėlusiai šoka palei lubas...

34

Laužas užgeso, Jakas su Johanesu nušlitiniavo senosios tro­
bos link, šiaurės rytuose jau ėmė švisti, Marjuska ir Anja mie­
gojo susirangiusios viena šalia kitos.
- Užsivilk marškinius, - tyliai tarė Darja. - Sušalsi.
Pietis ranka perbraukė uodų sukandžiotą odą.
- Man kažkaip nesuvokiama, kad tu pasirodei.
- Ir man.Tai lyg sapnas, - pasakė Darja.
- Kur dabar tie marškiniai... rodos, turėjau marškinius...
Darja atsistojo ir pievoje suieškojo nudėvėtus purvinus
marškinius, kuriuos Pietis vakare buvo nusivilkęs.
- Ar šitie?
- Panašu.
- Ar gavai mano laišką? - paklausė Darja.
Pietis papurtė galvą.
-Tu rašei? Aš j kaimą nebuvau kojos įkėlęs nuo tėvo lai­
dotuvių... Laiškas ten, manyčiau... jei vėjas dar nenupūtė.
Kas atsitiko? Kodėl drebėjai, ar tau buvo šalta; saulė metė
savo spindulius virš Nuolemos ežero, j Kolstriomo kyšulį. Sė­
dėjom pakrantėje šalia kits kito.

35

Jei kada naktį
balandis pakrantės smėlynuos burkuoja
burkū
burka
jis pranašauja mirtį.
Jei kada naktį smėlynuos
sutiksi balandį baltą
jis burkuos
burkū
ir pranašaus mirtį.
- Aš girdžiu širdies dūžius.
- Jau saulė teka.
- Man gera.
Mes nuėjom ilgą kelią. Dabar mūsų kojos pavargo. Kokia
laimė sėdėti šalia tavęs. Atvykai su manim pasimatyti. Kodėl
abejojau tavo meile.
- Mes parkeliavom autostopu... Kirstė nenorėjo manęs
išleisti, bet aš vis vien išvažiavau. Bet man reikės grįžti. Mes
norim keliauti iki Norvegijos, bent jau merginos. Jos kaip pakvaišusios trokšta ten patekti.
- O tu ne?
- Aš galėčiau likti čia kuriam laikui, jei nori...
Tavo akys trykšta noru mane pabučiuoti, tavo lūpos to
laukia. Saulės kardai jau išstatyti danguje, ribuliuoja rytinės
ežero bangos ir šviesa žybčioja vandens paviršiuje. Nuplaz-

36

da tavo drabužiai, aš įsikimbu į tavo pečius, prisispaudžiu
prie tavo širdies, kokie stiprūs įeini tavo klubai, Darja, kokia
šilta oda, nors žolė drėgna ir šnervės užuodžia šviežią že­
mės kvapą, ir tavo plaukai kvepia laužo dūmais, tavo rankos
spaudžia mano šonus, aš prisispaudžiu prie tavo širdies it
juodas žeberklas ir ištirpęs auksas liejasi į tavo kūną, amen...
- Pieti, Pieti... - tu šnabždi išbalusiomis lūpomis.
- Jau tuoj rytas...
Anja ir Marjuska dar miega, didžiulis šuo abejingai spok­
so į mus. Atsikeliam ir kaip sapne einam pakrante. Meldynas
kai kur siekia krantą, už erdvaus kiemo stūkso miškas, kuria­
me auga beržai ir eglės ir viena kita pušis. Tu renki mėlynes į
saują, įsimeti uogas į burną ir liežuvis tampa mėlynas.
Vakare namai ištuštėja; svečiai užveda mašinas, atsisvei­
kindami su mumis Jakas ir Johanesas vis dar atrodo kaip raudonakės žuvys, Anja ir Marjuska iškeliauja į Narviką. Liekam
dviese.
Kokia nuostabi diena.
Kokia nuostabi naktis.
Kokia nuostabi diena, mažoji Darja.
Pieti, dabar naktis.
- Pieti, mažyti. Turiu tau papasakoti. Aš turėsiu vaiką.
Ranka braukiu perjos odą, mano akys atmerktos. Niekas
many nė nevirpteli.

37

Dabar upės slenkstis šniokščia kaip niekada anksčiau, o juk jis
ir nebėra toks pats. Drebulės ir gluosniai lenkia savo liaunas
viršūnes tarsi nieko nebūtų nutikę, apsisukę dešimties me­
trų aukštyje dūmai leidžiasi žemyn, kaip kad paprastai būna
ankstyvą rudenį po šiltos dienos, kelioms valandoms nusilei­
džia saulė ir ūžia upės slenkstis: jame girdėti artėjantis žvėries
alsavimas, lūžtančių žagarų traškesys ir kaip linksta šakos, kai
į jas rausiamasi. Čia nėra nė gyvos dvasios. Vien mano akys,
mažoji Darja, kai tu miegi. Viskas atrodo taip, tarsi nieko ne­
būtų įvykę. Tarsi būtume čia atvykę mažytei iškylai; tu miegi,
prispaudusi rankas prie krūtinės, susirangiusi į kamuoliuką, ir
tu liauna it gluosnio šakelė; keliai kone siekia smakrą, drebi iš
šalčio, nes nėra kuo užsikloti, bet vis tiek esi narsi kaip mer­
gytė, kuri su dideliu berniuku išėjo į iškylą netinkamai apsitai­
siusi ir kuri nori parodyti, kad visai nešalta, kad iš tikrųjų ir taip
gera miegoti.
- Ji vaikas, nekvailiok, - pasakė tėvukas pamatęs ją Kolstriomo kyšuly. - Ji pamišęs vaikas. Palik ją ramybėj.

38

Kaip būdau galėjęs tave palikti? Kas nors kitas būtų pa­
siūlęs tau savo ranką. Pražūk kartu su manimi, Darja. Juk ir tu
be manęs daugiau nieko neturi, juk ir tu esi viena.

39

1968-ųjų pavasarį, netekęs visko, kas man priklausė, grįžau
namo į Kolstriomo kyšulį, turėdamas vienintelę išeitį - lošti
loterijoje, o tai dariau daugybę metų nieko nelaimėdamas.
Parašiau kelis į poezijos rūbą vargais negalais įspraustus laiš­
kus netikusiems savo draugams, nusprendžiau mesti gerti ir
pamiršti vaikinus, kuriuos įsivaizdavau mylįs, bet kurie pasi­
rodė esą atmatos ir šantažuotojai, godūs pinigų; savo mote­
riškę praradau dar prieš tai ir mano gyvenimas pastaruosius
ketverius metus, tiesiai pasakius, buvo labai vienišas. Keliavau
po Ispaniją ir Italiją, lankiausi pas psichiatrus, kad nugalėčiau
depresiją ir baimę, kuri kartais mane kamavo.
Mano vyriausias brolis Jakas, taip pat ir Johanesas iš
pradžių bandė padėti rašydami ilgus laiškus ir retkarčiais
paskambindami, tačiau kai jie pamatė, kad iš to jokios nau­
dos, abu nutraukė su manimi visus ryšius. Man tai mažai rū­
pėjo. Vienintelis dalykas, kurį jie jausdavo pareigą pasakyti,
buvo tai, kad per daug geriu ir kad jie tai supranta, nes esu
gabus reklamos specialistas, bet jie negali susitaikyti su tuo,
kad save žudau.„Reikėjo tau vesti“, - sakė Johanesas, o paste­

40

bėjęs, kad tarp mano pažįstamų neįprastai daug jaunų vaiki­
nų, jis pasibaisėjo.
Taigi pardaviau savo verslą, butą ir mašiną ir grįžau į Kolstriomo kyšulį maždaug toks pat beskatikis kaip ir tada, kai iš
ten išvykau. Buvau prislėgtas ir gal net sirgau, tačiau mano
tėvas, tėvukas Kolstriomas, kuriam tuomet buvo daugiau nei
septyniasdešimt, beveik nieko manęs neklausinėjo ir, atrodė,
jis visai džiaugėsi, kad parvažiavau jam į draugiją.
Visą vasarą nieko neveikiau, tik gulėjau ir žiūrėjau į eže­
rą; porą kartų nuėjau į kaimą, bet jis buvo keistai ištuštėjęs,
nebebuvo nei parduotuvės, nei mokyklos. Vaikus į bažnyt­
kaimio mokyklą vežiojo taksi, o apsipirkti buvo galima autoparduotuvėje, kuri vis dėlto kasdien atvažiuodavo į kaimą. Iš
trisdešimties namų bent dešimt stovėjo tušti, ir vaikų buvo
mažai - dauguma didelių šeimų išsikraustė į Švediją.
Tėvukas leido laiką kapstydamasis gėlių lysvėje ir žais­
damas smiginį, su manim jis beveik visai nesikalbėjo, o ir aš
nebuvau linkęs į šnekas. Kas savaitę lošiau - už kelias dešim­
tis markių nusipirkdavau kuponų ir su šiokiu tokiu jauduliu
laukdavau šeštadienio; dukart laimėjau, bet po nedaug. Per
visą vasarą į Kolstriomo kyšulį užsuko tik du vyrai, kurie norė­
jo sužinoti, ar neparduotų tėvas vienos iš savo valčių. Jie už­
ėjo porą kartų, šnekėjo su juo apie valtis bei žvejybą ir truputį
nustebę žvilgčiojo į mane. Daug mėnesių buvau nesiskutęs,
dėvėjau tėvuko drapanas - man jos patiko, nes mėgau senų
drabužių kvapą.

41

Rudeniop, rugpjūtį, kai naktys ėmė vėsti, man pasidarė
nyku. Persiyriau per ežerą iki kaimo ir nuėjau į Paūkaus so­
dybą pažiūrėti, gal rasiu ten Kirstę, su kuria daugiau nei prieš
dešimtmetį buvom susižadėję, tačiau kai pravėriau duris ir
ištiesiau ranką seniui Paukui, jis ilgai į mane žiūrėjo, kol ga­
liausiai pažino ir tarė: .Ar tik ne Pietis čia... Tai parsiradai, kaip
girdėti, iš pietų...'
- Veikt nebuvo kas, tai ir parsiradau, - atsakiau įsižeidęs
ir sustojau kambario viduryje. - Dabar čia turėtų būti ramu.
- Ramu, - it aidas pakartojo susiraukšlėjęs Paukus.
- Kaimas atrodė visai išmiręs, - pasakiau.
Paukus pasiūlė man kėdę ir abejingai ėmė kalbėti apie
pasaulio reikalus nė kiek neklausinėdamas, kaip gyvenu, tad
ilgai užtruko, kol gavau paklausti apie Kirstę.
- Kirstė nutekėjo į Tamperę... ir gyvena ten, - atsakė Pau­
kus. - Berniukai visi užsieny. Aš čia vienas gyvenu su Darja,
bet ir ji šiokiomis dienomis dirba bažnyčioje...
- Ak tiesa, Darja... buvo juk ir Darja, - pasakiau, nors nie­
kaip negalėjau prisiminti, kad Paukus būtų turėjęs dukterį
tokiu vardu. - O sūnūs Švedijoj, ar ne?
- Taigi, ten, - atsakė vyras ir išblukusiomis savo akimis
įsispoksojo į kiemą.
Man atrodė, kad Paukus visą laiką bandė išpūsti akis kad būtų didesnės ir dar neaiškesnės spalvos. Paukus atrodė
ligotas, dideli maišai po akimis tik sustiprino tą įspūdį.
- Aš jau viena koja grabe, - pasakė Paukus, kai jau buvom

42

pabaigę visokias tuščias šnekas. - Per Jonines berniukai at­
vežė dažų, kad žaliai nudažyčiau namą, bet ana ten jie taip ir
stovi visą vasarą. Jau rugpjūtis ir orai vėsta. Liko nė nepradėta.
Ketinau irtis atgal į Kolstriomo kyšulį, nors pečiuose vis
dar jaučiau daugiau nei tris nuirkluotus kilometrus, o ant del­
nų iššoko pūslės. Buvau einąs pro duris ir daug negalvojęs,
pusiau atsisveikindamas, tariau Paukui:
- Aš greitai nudažyčiau namą. Juokų darbas tokiam vy­
rukui kaip aš.
Iškart pasigailėjau prasižiojęs, bet Paukus pažvelgė į
mane aiškiai pamalonintas ir pakvietė pasilikti pietų. Paval­
gę apėjom namą, pagramdėm sienas, Paukus pakūreno pirtį
ir pasiūlė lašą degtinės. Pasakiau, kad dažytojo amatas man
visai nėra svetimas, kad iš tikrųjų buvau ir prie svečio, ir prie
pečiaus, kad mokiausi seminarijoje, bet mokytojauti net ne­
pradėjau - įgimti gabumai stūmė viską išbandyti, ir aš dėl
to patenkintas, nors tai ir apverktina viso pasaulio būsena
nugramzdino mane į depresiją. Pasilikau pas Paukų nakvoti,
o atsikėlęs ryte susirenčiau pastolius ir pradėjau dažyti nušiu­
rusį jo namą šviesiai žaliais dažais.

43

Žolė, senoviškos pilkos apipuvusios kopėčios, atremtos j tvar­
to pakraigę, j pastogę tvarto gale įvarytas traktorius, žolė, kuri
per pastaruosius metus nedažnai buvo mindžiojama, tad jos
neįprastai daug buvo priaugę net kiemo vidury, šen bei ten
išmėtyti lentgaliai... Pietis Kolstriomas aukštielninkas gulėjo
kieme, tarp pirštų smilko cigaretė, šalia jo stovėjo dažų ki­
biras, o didelis teptukas į jį buvo įmerktas taip, kad matėsi gal
tik dešimt centimetrų koto. Jam buvo keista dažyti. Nuo tada,
kai tą darė paskutinįkart, buvo praėję kokie dešimt metų, jei
ne daugiau. Nugara tarpais pasidarydavo kaip medinė, bet
tada jis išsitraukdavo cigaretę, nusileisdavo nuo pastolių ir
užsirūkydavo. Kieme, palei tvarto galą, žolę rupšnojo senas
kuinas pusiau užmerktomis akimis, kaskart svyruodamas ant
nuvarytų kojų, kai žengdavo kelis žingsnius. Kaip ir dažyto­
jas, jis buvo nereikalingas ir nusidėvėjęs savo paties darbo
paminklas. Net ir po stogu įvarytas traktorius buvo tuščias
ir nenaudingas padargas. Nuo tada, kai uždarė mokyklą, o
krautuvininkas užleido savo vietą autoparduotuvei, kaimas
buvo kone visai ištuštėjęs, todėl dažytojui atrodė, kad šeimi­

44

ninkas Paukus šitą gaištarą laikė vien iš tuštybės. Senam Paukui nebuvo jokio reikalo laikyti arklį, kuinas buvo vienintelis
visam kaime ir jam nebuvo darbo, bet Paukus keliskart per
vasarą jį pasikinkydavo, važinėjo palei ežerą vinguriuojančiu
keliu, ir gurkšnojo alų iš vežimo dugne pastatytos dėžės. Jam
tokia prabanga turėjo būti maloni, ypač jei pasitaikydavo ge­
ras oras ir pravažiuodamas kiemuose susitikdavo su kitur jau
išsikrausčiusiais, vasaros atostogų parvykusiais pažįstamais.
Pietis Kolstriomas buvo aukštas, liesas ir juodų akių kaip ir
visi Kolstriomai, kurie seniai gyveno anapus ežero Kolstriomo
kyšuly, dar prieš pradedant kaime kurtis kitiems. Tačiau nei
į kaimą, nei į savo namus per pastaruosius dešimtį metų jis
nebuvo nė kojos įkėlęs. Šią vasarą jis sugrįžo visai be pini­
gų, atrodė ligotas ir liko gyventi Kolstriomo kyšuly kartu su
tėvu, į aštuntą dešimtį įkopusiu seniu Kolstriomu. Jis nešio­
jo juodus ūsus, jo akys buvo mažos ir juodos, tačiau rankos
ir kojos stambių kaulų ir atrodė jis išstypęs it paauglys, nors
buvo arčiau keturiasdešimties negu trisdešimties metų. Šei­
mininkas Paukus jo privengė, nors vienas kitam jie ir buvo
tolimi giminaičiai - vyras buvo niūrus ir uždaras, o jei Paukus
būtų žinojęs, dėl kokių priežasčių Pietis Kolstriomas prarado
pietuose valdytą reklamos agentūrą, tikriausiai nuo dažytojo
būtų laikęsis dar atokiau.
Piečiui Kolstriomui - gabiam ir lanksčiam žmogui - iš
pradžių gerai sekėsi, tačiau jis greitai pradėjo girtauti ir ke­
liauti po Europą. Jis teisinosi, kad dėl to, jog jis taip ir neįpra­

45

tęs gyventi mieste: pastarojo buvo per daug tokiam semina­
rijos juokdariui kaip jis; jj supo moterys, tačiau jis darėsi vis
uždaresnis, pamažu ėmė pastebėti, kad jam labiau patinka
jauni vaikinai, negu brandaus amžiaus panelės redaktorės ar
jo vienmetės barų savininkės. Kaupiantis skoloms ir nusivyli­
mams, Pietis Kolstriomas ėmė ilgėtis namų. Sapnuose jis bardavosi su broliais ir tėvu Kolstriomu, bet dienomis planuoda­
vo viską mesti ir grįžti.
Visą vasarą jis pragulinėjo Kolstriomo kyšuly. Kaimas jį
nuvylė, nors jis ir žinojo, kad daugumos prieš dešimtmetį su­
tiktų žmonių, ko gero, jau nebebus. Sodybų tuštėjimas buvo
pasistūmėjęs labiau, nei jis galėjo įsivaizduoti. Tėvo jis nieko
apie tai neklausinėjo, bet eidamas keliu matydavo namus už­
kaltais langais.
Aukštielninkas išsitiesęs pievelėje, jis akies kraštu matė,
kaip Paukus vienais apatiniais stovi prie lango ir žiūri į kie­
me gulintį savo darbininką, išsilavinusį dažytoją, su šviesiai
žalių dažų taškeliu juoduose ūsuose ir išterliotu mėlynu
kombinezonu. Pietis žvilgsniu matavo dar nenudažytą sie­
ną. Nedaug buvo likę. Abu namo galai, užpakalinė siena ir
priešakinis priebutis buvo baigti, tačiau priekinė siena į kairę
nuo lango vis dar buvo senos, lietaus nugraužtos spalvos. Jis
manė galįs pabaigti dažyti sieną dar šiandien. Buvo vėlu, bet
nešalta, vakaruose dar švietė saulė. Nudažyti sieną užtruktų
valandą, daugiausia dvi. Apie tai galvodamas jis ėmė spirgėti
iš nekantrumo. Staiga ėmė atrodyti, jog nebenori čia praleisti

46

daugiau nė minutės. Jis atsistojo, čiupo kibirą ir įsipylė dažų
iš didesnio indo, stovinčio po priebučiu. Tai pamatęs Paukus
pravėrė langą ir gergždžiančiu balsu tarė:
- Eikš jau vidun. Suspėsi ir ryt...
- Ką gali padaryti tuoj, neatidėk rytoj, - atsakė Pietis ir
palei sieną nuėjo prie pastolių. - Čia jau nebeilgai truks.
- Užkaičiau kavos. Ateik, - pasakė Paukus ir uždarė langą.
.Tegu velniai tas Paūkaus kavas', - pagalvojo Kolstriomas.
Jis buvo suirzęs ir visai nebenorėjo šįvakar dar sėstis prie
virtuvės stalo priešais šeimininką. .Gausi tuoj sumokėti, kai
pabaigsiu sieną, nors iš tiesų tai juk labdara, ir kvailystė', mintyse pridūrė ir plačiu mostu brūkštelėjo ant sienos dažų.
Prieš dvi dienas jis valtimi atsiyrė per visą ežerą nuo Kolstriomo kyšulio, manė aplankysiąs Paūkaus Kirstę, su kuria buvo
susižadėjęs, kai jam buvo aštuoniolika. Jam atrodė natūralu,
kad Kirstė vis dar sėdės namuose nukaitusiais veidais, tačiau
kai jis atidarė duris ir ištiesė ranką Paukui, tas ilgai į jį žiūrėjo,
kol galiausiai pažino ir tarė:„Ar tik ne Pietis čia... tai parsiradai,
kaip girdėti, iš pietų....'
Sutemo ir buvojau po dešimtos, kai Kolstriomas pabaigė
darbą. Jis uždarė dažų skardines ir pamerkė į indą du tep­
tukus, tada nusivilko kombinezoną, pakabino jį ant kopėčių
tvarto pasieny ir atsisėdo ant laiptelių parūkyti. Buvo ramu ir
gera, nors galūnės ir tvinkčiojo nuo darbo. Kolstriomas ap­
žiūrinėjo tvartą: tai buvo sugriuvęs rąstų statinys, kuriame jau

47

metų metus niekas nelaikė karvių - toks pat buvo ir jo tėvo
Kolstriomo kyšuly. Už tvarto augo beržai, kiek toliau - pušys.
Pro medžius kur ne kur sumirgėdavo ežeras. Saulė nusileido,
vietoj jos danguje patekėjo mėnuo. Sparčiai persiritęs virš
skardingo Žvejoklynės kyšulio jis pakibo danguje.
Piečiui Kolstriomui atrodė, kad ruduo atėjo visai nepa­
stebimai. Visą gražią vasarą jis pragulėjo namuose, kelis kar­
tus buvo nuėjęs prie upelio meškerioti upėtakių ar tiesiog
pasėdėti prie laužo. O dabar naktys ėmė tamsėti.Tai primena
ir kai ką kita - darbą, arba tiksliau - jo trūkumą, tačiau Pietis
nenorėjo daugiau apie tai galvoti. Keletą kartų, kai tai prisi­
mindavo, jis galvojo išvažiuoti j Švediją, jei nebus kitos išei­
ties. Apskritai galvoti apie darbą jam nebuvo įdomiau nei
skaityti ar rašyti, kuo jis užsiiminėjo gyvendamas pietuose.
Vasarą jis nupiešė keletą troboje miegančio tėvuko portre­
tų - pabudęs šis negalėdavo pakęsti nei pieštukų, nei popie­
rių.,Ką veiksi su tais popiergaliais? - paprastai šaipydavosi. Nusivalyk jais subinę*
Taigi dažniausiai jis gulinėdavo nieko negalvodamas ir
tuščias it dangus, kuris, laimei, visą vasarą buvo gražus ir gie­
dras. Nors ir buvo garbingo amžiaus, tėvas nesirgo. Jis daug
judėjo ir pakentė tik laikraščius ir radiją, o ne dykas šnekas.
Pietis, kuris buvo jauniausias iš sūnų, seniui netrukdė, nors iš
jo ir nebuvo naudos.
Kolstriomas negirdėjo, kaip šalia namo sustojo mašina,
bet kai iš už kampo pasirodė plonutė ilgaplaukė mergaitė su

48

maišeliu rankoje ir po švarku baltuojančia palaidinuke, jis at­
sistojo. Pamačiusi vyrą mergaitė aiškiai sumišo.
- Labas, - tarė ji. - Čia nudažyta!
Pietis linktelėjo. Jis negalėjo pratarti nė žodžio. .Vadinasi,
čia Paūkaus duktė, Darja', - pamanė. Pakreipusi galvą mergai­
tė žiūrėjo j nudažytas sienas.
-Tai pasikeičia namas, kai nudažytas! - pasakė ji priešais
ant laiptelių stovinčiam Kolstriomui. - Jis atrodė taip apgailė­
tinai. Ar tu jį nudažei?
- Aha, - tarė Pietis ir krenkštelėjo. Glostydamas savo juo­
dus ūsus, jis užčiuopė prie jų pridžiūvusių dažų ir šyptelėjo. Čia turėtų būti truputį žalia.
Mergaitė nusijuokė ir įėjo vidun.
Pietis valandėlę pastovėjo ant laiptelių sutrikęs. Jis virpė­
jo nuo staiga apėmusio geismo ir apie tai galvojo. Jai tėra
kokie penkiolika, daugiausia šešiolika metų', - nusprendė ir
nuskubėjo paskui mergaitę. Jis bandė atsiminti, kaip atrodė
Kirstė Pauku, bet tarp jos ir dabar kambaryje esančios mer­
gaitės negalėjo rasti jokio panašumo. Mergaitė buvo nusivil­
kusi švarką ir palinkusi prie žemo komodos veidrodžio šuka­
vosi plaukus. Darjai parėjus Paukus nepabudo, nors mergaitė
spėjo įjungti radiją.
- Ar tu iš kažkur toliau? - pagaliau paklausė ji.
- Ir taip, ir ne. Aš Pietis Kolstriomas, - pasakė vyras ir atsi­
sėdo ant kėdės netoli mergaitės. - Aš iš Kolstriomo kyšulio...
Sugrįžau pavasarį...

49

Darjos ranka, laikanti šukas, stabtelėjo ir mergaitė atsisu­
ko išputusi akis.
- Pietis Kolstriomas... - ištarė ji lėtai, rinkdama kiekvieną
žodj, kaip kai kurie seni žmonės. - Aišku žinau, girdėjau pa­
vasarį, kad grįžai...
Susišukavusi mergaitė nuėjo į virtuvę ir puode rado atau­
šusios kavos, tada tarė Piečiui:
- Jei nori kavos, galiu užkaisti. Manęs dar neima mie­
gas.
- Kad man jau vis vien. Eisiu gulti, - pasakė vyras.
Jis nusivilko vasarinius marškinius, nusimovė purvinus
džinsus ir pakišo drabužius po lova, patenkintas tuo, kad
mergaitė atvirai nužiūrinėjo jo ilgas kojas ir rankas bei įdegu­
sią krūtinę. Kai Pietis jau gulėjo lovoje, mergaitė tyliai vaikš­
čiojo po tamsų kambarį ir nežinia kelintą kartą pakartojo,
kaip jai malonu, kai namas perdažytas.
- Aš jau buvau pradėjusi galvoti, kad pati imsiuosi dažy­
ti, - pasakė ji ir sukikeno, pasisukusi į lovoje besikamuojantį
vyrą. - Kas gi būtų iš to išėję?
- Gal nieko blogo.
- Bet būčiau nukritusi nuo pastolių.
Kolstriomas užsimerkė ir stengėsi užmigti, tačiau visu
kūnu jautė mergaitės buvimą. Lengvais mikliais žingsneliais
ji nutipeno į virtuvę, nukėlė puodo dangtį ir suleido dantis j
dieną išvirtas bulves.
- Mėgstu šaltas bulves, - tarė ji, nors vyras dėjosi mie­

50

gąs. - Atsisakiau darbo. Reikėjo, nes po savaitės prasideda
konfirmacijos pamokos...
Kolstriomas neatsakė, o ir mergaitė daugiau nekalbėjo,
bet kol Darja virtuvėje valgė, Pietis girdėjo lengvą jos alsavi­
mą, lūpų ir liežuvio caksėjimą bei ryjamus kąsnius. Pavalgiusi
mergaitė grįžo į kambarį, pasiklojo prie kitos sienos stovinčią
lovą ir nusirengė. Kai Pietis atsimerkė, pamatė ją sėdinčią ant
lovos krašto su kremo indeliu rankoje. Ji išsitepė veidą kremu,
nusišypsojo Piečiui, pamačiusi, kad jis nemiega, tada susiran­
gė po antklode.
Kolstriomas pradėjo ranka save tenkinti. Jis įsmeigė juo­
das akis į Darją, lindinčią po antklode lovoje kitapus kamba­
rio, ir nuo kiekvieno rankų prisilietimo jautė, kaip geismas tik
stiprėja. Siek tiek prieš pusiaunaktį pro pietinį langą įspindo
mėnuo ir ant grindų suformavo lango kvadratą. Nuo pat tos
akimirkos, kai atsigulė, mergaitė nė nekrustelėjo - suprask,
miega. Vyras prisiminė Kolstriomo kyšulyje praleistą vasarą,
būdavo akimirkų, kai jis liguistai ilgėdavosi kieno nors artu­
mo, tačiau vijo tokias mintis šalin ir galvojo, kad per mote­
ris būtų tik bėdos. .Mergaitei gal tėra penkiolika, - galvojo
jis apmirusia širdim. - Ar dėl to ji taip traukia?' Jis atsisėdo
visą laiką stebeilydamas į kitą kambario pusę. Ilgi mergai­
tės plaukai draikėsi ant pagalvės, ji buvo veidu nusisukusi
į sieną, o po antklode galėjai įžiūrėti iškilusias pečių ir klu­
bo linijas. Kolstriomui tyliai kostelėjus Darja nė nesujudėjo.
Pametęs galvą iš nevilties, geisdamas pajusti pasitenkini­

51

mo viršūnę Kolstriomas lėtai perėjo kambarį ir sustojo prie
mergaitės lovos. Ar ji miegojo? Darjos petys vos pastebimai
kilnojosi ir pamėginęs klausytis mergaitės alsavimo Pietis
girdėjo tik savo paties širdies dūžius. Jis atsisėdo ant lovos
krašto, pirštais paglostė užklotu pridengtą mergaitės petį,
paskui kilstelėjo antklodę ir jo rankos ėmė slysti mažomis
Darjos krūtimis ir šlaunimis. Mergaitė pradėjo sunkiau alsuo­
ti, jos kūnas keliskart krūptelėjo, kai vyro pirštai nekliudomi
mėgino mergystės plėvę. Kolstriomui ji atrodė neįtikėtinai
tvirta, tačiau jis kišo pirštą gilyn ir apsvaigęs galvojo, jog Darja buvo dar neliesta. Darjos vokai virpėjo, bet ji laikė tvirtai
juos suspaudusi ir tada, kai jos pačios pirštai jau glamonė­
jo skausmingai stovintį vyro įnagį - pirštai čiupinėjo odoje
atsiradusius kraujagyslių gumbelius ir glotnią galvutę. Kols­
triomas negalėjo sulaikyti iš lūpų besiveržiančios dejonės, jis
ėmė bučiuoti mergaitės antakius ir akis ir netrukus liežuvio
galiuku jau lietė mergaitės lūpas. Niekada anksčiau savo
kūne Pietis nebuvo jautęs tokios aistros, jis virpėjo iš malo­
numo, kurį teikė mergaitės lūpos, alsavimas ir prisilietimai,
nuo kurių širdis, rodės, iššoks iš krūtinės - jis norėjo, kad ta
akimirka tęstųsi be galo.
Staiga Kolstriomas suakmenėjo, jis susivokė girdįs pa­
šalinį garsą ir nė neatsigręžęs suprato, kad kambaryje esa­
ma trečio žmogaus. Jo rankos sustojo, kūnas atsiplėšė nuo
mergaitės, bet viena ranka vis dar buvo Darjos kelnaitėse, o
mergaitės pirštai tebeglostė pritvinkusią varpą, kai jis išgirdo

52

Paūkaus švokštimą ir lyg iš kažkur toli sklindantį balsą, kuris
liepė jam susikišti pimpį į kelnes ir dingti.
Paukus buvo pabudęs ir dabar, atidaręs kambario duris,
stovėjo ant slenksčio rydamas pyktį. Pietis žiūrėjo į jį nutir­
pusia širdim - senio Paūkaus, kuris negalėdamas nė žodžio
pratarti drebėjo iš bejėgio įsiūčio, jis nematė - Kolstriomo
akyse Paukus buvo virtęs didžiuliu priekin palinkusiu medžiu,
jo akių maišeliai tabalavo žiauriai ir negailestingai, kaip pabai­
sos. Kolstriomas lėtai atsistojo, pasirengęs bet kurią akimirką
bėgti arba gintis, jei senis jį pultų. Nenuleisdamas nuo Paū­
kaus akių, jis atsitraukė prie kitos lovos, pasiėmė iš po jos kel­
nes ir marškinius, apsirengė ir užsirišo batraiščius. Mergaitė
užsimerkusi tyliai gulėjo savo lovoj.
- Šit ką išdarinėji, nevidone, - lėtai, žemu balsu sugriau­
dė Paukus, kai pravėręs duris Kolstriomas buvo žengiąs lauk.
Ši nelaiminga aimana liko skambėti Piečio ausyse. Dabar
jam reikėjo skubėti. Jis greitai nuėjo iki kiemo vidurio, tuomet
sustojo ir atsigręžė į langą..Kas bus mergaitei? Ką Paukus jai
padarys?' - atsitokėjęs pagalvojo. Lange matėsi juodas Paū­
kaus šešėlis, iškėlęs rankas jis grūmojo kumščiais. Pietis vėl
leidosi bėgti, per pūdymu užleistą pievą iki pakrantės buvo
netoli - ten buvo tėvuko Kolstriomo juodai dervuota valtis,
ant kurios galinio suolelio jos dirbėjas gražia, tvirta rašysena
buvo išraižęs - 1945.

53

Kolstriomui išėjus, vos po kelių minučių Paukus pajuto, kad
stoja širdis. Mergaitė gulėjo po antklode sustingusi iš baimės,
laukdama tėvo pykčio protrūkio, bet teišgirdo, kaip senis iš­
gąstingai sušvokštė ir visu ūgiu išsitiesė ant grindų. Mergaitė
šoko iš lovos.
- Kas jums, tėte? - mėgino paklausti, bet pamatė, kad
Paukus guli priešais langą, galva j duris, neatpažįstamai per­
kreiptu veidu, jau, rodos, negyvas. Mergaitė pirštais palietė
Paūkaus galvą, plaukai buvo sušlapę nuo prakaito, o burną
iškreipusi keista grimasa.
- Kalbėkit, tėte! - suriko Darja prie pat tėvo veido, tačiau
jis nė nekrustelėjo.
Mergaitę apėmė panika.„Reikia šauktis pagalbos', - ding­
telėjo jai, ji atplėšė duris ir išpuolė j kiemą. Mergaitė bėgo
keliu, plaukai bangavo ant jos pečių, ji pasuko į pakrantę ir
pamatė, kad valtis, kuria Pietis yrėsi Kolstriomo kyšulio link,
nuo kaimo jau buvo nutolusi porą šimtų metrų. Ji iškėlė abi
rankas ir jau žiojosi jam šūktelėti, bet rankos nusviro, mergai­

54

tė susigūžė aukštoje rasotoje žolėje ir iš sielvarto ėmė drasky­
ti pakrantėje augančius asiūklius.
Buvo jau gerokai po vidurnakčio ir virš pušynėlio kitapus
ežero pasirodė pirmieji aušros spinduliai. Po akimirkos šviesa
jau glostė pakrantės žolėje gulinčią nevilties apimtą mergai­
tę, kuri galiausiai susiprato atsikelti ir grįžti namo.
Paukus nemirė - jis buvo atgavęs sąmonę, ir kai Darja
įžengė vidun, jis pabandė kalbėti, tačiau iš burnos sklido vien
nesuprantamas inkštimas. Paralyžiuota kairė kūno pusė ne­
norėjo paklusti dešiniajai.
- Atleiskit man, atleiskit man, - kartojo mergaitė pama­
čiusi, kad Paukus gyvas. - Nepykite, tėte...
Dešinioji Paūkaus akis judėjo ir persikreipusi burna ban­
dė leisti garsus, tačiau nesėkmingai. Darja suėmė senį už pe­
čių ir pabandė perkelti į lovą, bet jis buvo per sunkus.
- Einu, iškviesiu mašiną. Nugabensiu jus į ligoninę, - tarė ji.
Ji apsirengė, apklostė ant grindų gulintį Paukų ir išbėgo
skambinti taksi.

55

Kai Pietis, pavargęs, paklaikusiomis akimis, įėjo vidun, senis
Kolstriomas atsimerkė, išsibudino ir kilstelėjo nuo pagalvės
savo žilą galvą. Jis jau žiojosi klausti, kur sūnus užtruko tris
dienas, bet apsigalvojo - suniurzgėjo, atsuko nugarą ir pa­
bandė užmigti. Tačiau saulės spinduliai jau skverbėsi į vidų
pro šermukšnio, augančio priešais langą, šakas ir pagalvė
staiga pasirodė nebepatogi.
- Pieti, ar nepaduotum man dar vienos pagalvės, nuo
anos kambario lovos, - paprašė senis.
Pietis padavė pagalvę, nusivilko marškinius ir griuvo ant
sofos.
- Dabar praverstų butelis, - pasakė jis tėvui.
- Šit kaip.
- Neblogai būtų ir du.
- Jei pinigų užtektų, - kandžiai atsakė senis.
Nuo irklavimo ir dažymo Piečiui Kolstriomui gėlė visas
galūnes, bet užmigti jis negalėjo. Kai valandėlę padūsavęs
senis vėl užsnūdo, Pietis atsikėlė, išėjo į lauką ir atsisėdo pa­
krantėj paspoksoti j rytinį ežerą, nuo kurio paviršiaus kilo

56

paskutiniai miglos pėdsakai ir tirpo giedrame, ramiame
danguje. Jis pešė cigaretę po cigaretės, kol burnoje pajuto
šleikštulį ir ėmė plyšti galva - joje mainėsi tai džiaugsmas,
sumišęs su nuostaba, tai gėda ir buvo neįmanoma to su­
stabdyti.
Apie pusiaudienį tėvukas išėjo į lauką užsivožęs juodą
kepurę, su pirkinių maišeliu rankoje.
- Ar matai ką? - šūktelėjo jis ant kranto teberymančiam
Piečiui ir nuvairavo mopedą į kelią.
Pietis atsitokėjo, pasižiūrėjo į mopedo sukeltas dulkes,
neskubėdamas nupėdino į trobą ir užmigo. Jis pabudo tik
kitą rytą, bjauriai skaudėjo pečius ir riešus. Senis jau buvo iš­
gėręs rytinės kavos ir išsitraukęs suplyšusį tinklą.
- Gal nori šiek tiek padėti? - paklausė jis Piečio. - Noriu jį
padaryti tinkamą žvejybai.
- Naujos virvelės?
-Taigi, - atsakė senis. - Reikia palopyti seną draiskaną.
Vakare senis pasakė, kad Paukus suparalyžiuotas, guli li­
goninėj. Ko gero, paskutinioji jau arti.
- Paukus visą gyvenimą buvo menkas, - burbėjo senis,
nerodydamas jokio prielankumo. - Greit turbūt ir numirs su­
paralyžiuotas...
Pietis neklausinėjo tėvo apie Paukų, bet jautė, kaip kūne
kyla šleikštulys ir tyli nuostaba. Kas Paukui nutiko? Atsakymo
į tai nebuvo, bet ši mintis jam nedavė ramybės visą naktį ir
kitą dieną, kuri buvo sekmadienis. Ar tėvukas žinojo, kad jis

57

nudažė Paūkaus namą, kad pabaigė darbą tą patį vakarą,
kai Paukų suparalyžiavo. Nebuvo prasmės apie tai klausinė­
ti. Pirmadienį, kai tėvas vėl nuėjo į kaimą ir grįžęs papasako­
jo, kad Paukus mirė ligoninėj. Piečiui palengvėjo. Tėvas taip
ir nepaklausė nei apie Paukų, nei kas nudažė jo namą, nors
greičiausiai negalėjo to nežinoti. Toks jau buvo tėvuko būdas.
Smalsumas tinka senoms boboms, bet tik jau ne tiems, kurie
buvo Amerikoj. Ir dar: paklausk, iš kur pareinu, ir gausi kirviu
per galvą. Pietis Kolstriomas mėgo savo seną tėvą, net labai,
ir gyvendamas pietuose ne kartą pasiėmęs popieriaus ketino
jam parašyti, paklausti, kaip atrodo kyšulio medžiai ir pastatai,
kaip einasi Jakui ir Johanesui, kokia paties tėvuko sveikata,
bet visada tas taip ir likdavo nepadaryta.
Aišku, kad medžiai atrodė kaip paprastai, dabar jis ir pats
galėjo tuo įsitikinti. Nebuvo juose nieko jaudinančiai gražaus,
kaip kad sėdėdamas tarp mūrų galėjai įsivaizduoti. O popie­
rių senis nemėgo. Sveikata buvo normali, o jei ir ne, tai buvo
normali liga.
Mergaitė irgi sukosi Piečio mintyse.,Ką dabar veikia Darja? Gaila, kad sutikau ją tada, kai mano paties pasaulis jau
buvo subyrėjęs. Aš toks pat per senas ieškoti nuotykių, kaip
ir tėvukas. Ir kas dabar, negi ji liko vienui viena? Tikriausiai.'
Paskui jis prislėgtas galvojo apie savo nebesugebėjimą prisi­
taikyti prie gyvenimo nei čia, nei kur kitur.,Aš gimiau Ameri­
koj, - mąstė jis. - Gal dėl to ir jaučiuosi ne savo vietoj*
- Koks velnias tave nešė į tą Ameriką? - paklausė Pietis,

58

jiems valgant tėvo prikastas bulves. - Argi neradai ramybės
namuose?
- Ramybės?
Tėvas pratrūko juoktis.
- Amerika yra Amerika, tavim dėtas, aš ten ir važiuočiau.
Čia žmogus pelija ir smirsta, o ten toks gyvenimo tempas,
kad užsienietis daugybę savaičių nieko nesusigaudo... kol
pripranta...
Senis pakėlė savo šakutę ir tvirtai tarė:
- Amerikos žemė - tai vakarų žemė.
- Kodėl tada ten nepasilikai?
- Na... tai visai kitas dalykas, - atrėmė tėvas. - Amerika yra
Amerika, bet ne visą laiką.
Tada jis užsimerkė ir daugiau visą vakarą nepasakė nė
žodžio.

59

Ateinančias dienas slampinėjau pakrante kaip prakeiktas
našlaitis. Mane graužė klausimas, ką dabar galvojo Darja, kai
numirė jos tėvas, ir ar buvo mirtis susijusi su manimi, taigi ir
su ja, ar jauna mergaitė kentėjo, kaltindama save.
Naktys vėso ir sutemdavo jau apie aštuonias. Antrą va­
karą iš eilės sėdėjau pakrantėje vienmarškinis ir drebėjau iš
šalčio, bet į vidų nėjau. Nuolemos ežere kilo putotos bangų
keteros, vėjas švilpė tvarto pastogėj; buvo matyti, kaip kita­
pus ežero sutemus keliuose languose įsižiebė šviesa, iš čia jie
atrodė kaip maži taškeliai, tartum žvaigždutės.
Nuėjau į Paūkaus laidotuves, nes jei būčiau nėjęs, tėvu­
kas būtų mane pasmerkęs; vis dėlto stovinėjau tik laidojimo
namų kieme, į vidų nelindau. Mačiau Darją, stovinčią šalia
beržų alėjos, visą pamėlynavusią - taip buvo šalta. Tą patį va­
karą Darja atėjo į Kolstriomo kyšulį sumokėti man už namo
dažymą. Kai ji atėjo, buvo beveik vidurnaktis, ir tėvukas jau
miegojo; nusivedžiau ją į kambarį, pagerbiau Paūkaus atmi­
nimą, atimdamas nekaltybę jo dukteriai, ir sužeidžiau savo
širdį. Darjai išėjus, nebegalėjau miegoti - sėdėjau ir verkiau

60

taip, jog, maniau, uždusiu. Jaučiau, kad esu kupinas meilės
tai gležnutei penkiolikmetei, o rytą su seserimi Kirste ji tu­
rėjo išvažiuoti j Tamperę. Jaučiau, kaip likimas vėl iš manęs
tyčiojosi, kaip yra pasityčiojęs ir iš visų kitų mano pastangų
iki šiol. Tuo pačiu nusprendžiau nusišauti. Nuėjau j seklyčią
ir pasiėmiau seną medžioklinį šautuvą, kurį kadaise naudojo
senelis, bet ieškodamas šovinių ėmiau baimintis, kad padary­
siu tokią klaidą, kurios vėliau nebebus galima atitaisyti. Be to,
ką tėvas pasakytų, pabudęs nuo šūvio?

61

Mat kaip nutiko - nespėjau nė susivokti, kad įsimylėjau, o
Darjosjau nebebuvo.
Medžiai pagelto ir paraudo; aš apatiškas gulėjau lovoj,
nieko neatsakydavau tėvui, kai tas ragino mane valgyti, žudi­
kiškai spoksojau į kelias muses, kurios rudenėjant ėmė veržtis
į vidų, galabijau jas, mėgaudamasis kiekvienu priplojimu, ir
niūrojau iki ašarų skausmo draskomas.
- Panašu, kad sunkūs laikai, - mintijo tėvukas, matyda­
mas, kaip kankinuosi, ir gali būti, kad jis žinojo ir priežastį.
Po poros savaičių nuo Darjos išvykimo laimėjau beveik
dešimt tūkstančių, bet man tai mažai rūpėjo. Vos tik užsi­
merkdavau, matydavau prieš save liauną mergaitės siluetą
ir galvodavau, jog kad ir kiek jai patikčiau, mieste ji vis tiek
greit užmirš, kad aš apskritai egzistuoju, o man tai greičiau­
siai būtų tik į gera. Mintyse vaizdavausi, ką pasakytų Darja,
išgirdusi, kad numiriau, kita vertus, galvojau, kad ji, ko gero,
niekada apie tai nesužinotų. Kas gi iš čia apie tai praneštų?
Buvau manęs paprašyti daktaro migdomųjų ir išgerti jų tiek,
kad paskui beliktų tik numirti. Dar svarsčiau, ar nepersipjo-

62

vus riešų; vis dėlto, atvirai kalbant, netikėjau, kad nusižudysiu.
Laukiau kokios žinios iš Darjos ir ji pagaliau atėjo, kai žemę
jau dengė sniegas, ir važiuodamas mopedu j kaimą ar iki paš­
to dėžutės - iki ten buvo beveik du kilometrai kelio - tėvukas
apsimaudavo dvejas kelnes. Laiške Darja rašė pasiilgstanti
manęs ir norinti atvykti į Kolstriomo kyšulį .tuoj pat, kai tik
gausiu iš Kirstės pinigų, o tiksliau - leidimą išvažiuoti'. Vaikš­
čiojau po kambarį su laišku ir jutau, kaip iš džiaugsmo spurda
širdis - maniau iš karto atrašysiąs, bet tuomet pastebėjau,
kad ji nenurodė savo adreso. Man neliko nieko daugiau, kaip
vėl skaityti ant spalvoto popieriaus parašytas eilutes ir kaskart
iš naujo stebėtis paprastų, apvalia mergaitiška rašysena išve­
džiotų žodžių galia - jie mane sujaudino, net grąžino norą
gyventi. Parašiau senam savo draugui, su kuriuo kartu mokė­
mės seminarijoje, ir smulkiai papasakojau, kas per penkiolika
metų man buvo nutikę. Tiksliai nežinojau, kur gyveno Mozė,
tad išsiunčiau laišką į jo namus Juoksuvaroje, nes spėjau, kad
taip laiškas vis vien pasieks adresatą. Dėl visa ko pasveikinau
žmoną ir vaikus, kurių veikiausiai galėjo būti atsiradę nuo se­
minarijos laikų.
Gerokai nustebau, kai po savaitės jis atrašė ir papasakojo
esąs tiek pat vedęs, kiek ir aš, o ir mokytoju išbuvęs ne ilgiau
kaip semestrą - nuo tada kartu su broliu jis tik prižiūri didelę
savo sodybą, pardavė mišką ir projektuoja amžinąjį variklį.
Kitas Darjos laiškas atėjo lapkričio pabaigoje. .Aš para­
šyčiau dažniau, bet Kirstė kažką nutuokia apie mudu. Gal aš

63

netyčia ką leptelėjau, dėl to ji įtarinėja. Senokai, gal dar spalį,
ji užsiminė apie tave ir pasakė, kad „tu, miela Darja, nemė­
gink nė svajoti apie Kolstriomą, jie juk mums giminės'. Buvau
gerokai nustebinta, bet tada pasakiau, kad „juk tu pati buvai
susižadėjusi su Piečiu'. į tai Kirstė neturėjo ką atsakyti, bet
manau, kad ji šiaip ar taip mane šnipinėja. Manau, kad jei pa­
vasarį parvažiuosiu, neišdrįsiu ateiti į Kolstriomo kyšulį - kas
nors galėtų paskųsti Kirstei, o tada kiltų triukšmas. Aš čia lan­
kau konfirmacijos pamokas ir turiu darbą vieno teatro bilietų
kasoje. Norėčiau tapti aktore. Perskaičiau gana daug pjesių ir
mokausi replikų, kad galėčiau bent kiekį jas įsijausti...' Laiške,
be teksto, dar buvo padažytų lūpų atspaudų ir nedidukė Darjos nuotrauka. Joje ji sėdėjo apsikabinusi knygą - ilgi, alkūnes
siekiantys plaukai, nuleisti akių vokai ir širdies formos veidas.

64

Dabar visa tai toli, taip toli, kad net atrodo netikra. Tik dveji
metai, ir mes nutolom nuo visų, ir vienas nuo kito (ar tik aš?).
Mes ieškom išeities gyvenime, kuris per sunkus gyventi: ši
žemė ir vanduo - tikėjau jais labiau nei išblėstančia meile, ta­
čiau visa tai išnyksta kaip dūmas ir orą pripildo išskrendančių
paukščių plazdėjimas. Noriu tik žudyti.
Tu nebedaug turi laiko, mažoji Darja, ir kai mirsi, aš nudė­
siu kiekvieną, kas prisiartins. Pirštais įsikibsiu į kiekvieną val­
dininką, parlamentarą, pensininką, karo veteraną, moksleivį
ir vaiką ir smaugsiu taip, kad išsprogs akys; perdrėksiu jiems
krūtines, išmėtysiu jų žarnas ir kepenis ant medžių šakų, ste­
beilysiu į juos apsiniaukusiomis akimis ir tyčiosiuos: .Paban­
dykit dar mane pulti, dvokiančios maitos! Įžiebkit prakeiktą
meilę paukščiuose ir žuvyse! Išgelbėkit dar kartą iš pagrįstos
nevilties...*
Kodėl leisčiau tam tęstis?
Kai ateis mano eilė, pasiimsiu kiekvieną, kas buvo kartu
šioje nelaimėje.

65

Tu pritupi, pasiruošusi šuoliui, balande, tu pritupi, ieškai, kur
geriau atsispirti kojoms - šventoms blauzdoms ir šlaunims net ir sapne jos juda taip kaip mano mintys, kurios atilsį randa
tik pačios savyje.
Šis judesys - tai melancholija, naivus nesibaigiantis bėgi­
mas; bet sielvartas irgi tikras - nebėra nei žuvų, nei paukščių,
tarsi čia visad būtų buvę tuščia. Dėl ko mums ilgiau gyventi?
Viskas baigėsi. Sudie, lašantis malonume. Vakarykštė - lašelis
vergo kraujo. Rytojus šaukia it jūra skenduolį.
.Balandis taip myli aguonėlę, kaip smuikas, laukiantis ves­
tuvių, ir kapinių juoda žemelė. Ir vienas jų išeina ir pradingsta.
Balandis taip myli aguonėlę, kaip smuikas, laukiantis ves­
tuvių, ir kapinių juoda žemelė.'
Čia tikrai visiškai tuščia, tačiau kur kitur būtume ėję. Žu­
vys ir paukščiai nugaišę, bet skolos ir palūkanos vis tiek būtų
mus pernelyg prislėgusios ir aptraukusios širdis žieve. Aš bu­
vau laimingas tave sutikęs. Bet paskui... būtume baigę savo
dienas tarp televizoriaus ir šaldiklio.

66

Žiūriu į tave, kai miegi ir kai eini pirma manęs, matau
lyg per sapno miglą, kaip po purvina ir nubrozdinta tavo
blauzdų oda juda tavo raumenys. Manyje, kaip ir tavyje,
tūno mūsų vaikų gyvybė. Tavo judesiai yra manyje, pažįs­
tu tave nuo seniausių laikų, pažinojau tave nuo pat pirmos
akimirkos, bet netapau artimesnis. Gerai šitaip: nesaugosiu
kiekvieno tavo žingsnio, negalėsiu padėti, jei pargriūsi: jei
lūs tavo koja, tu žūsi, kaip aš kad žūčiau. Aš žiūriu, kaip tu
eini, žiūriu, žiūriu... žiūriu, kaip plauki tarp gluosnių ir žolynų
it pilnatis rugpjūtį, o kai pailsti ir užmiegi, sėdžiu šalia ir žiūriu
į tavo veidą: per miegus šypsaisi - arba bijai; klausausi tavo
alsavimo ir nebijau, kad jis nutrūks. Vieną dieną tai atsitiks;
mes kelionėje.
Kai atidarė karstą, savo akimis mačiau Paūkaus veidą.
Jame nebuvo nieko, tik rami tuštuma. Žiūrėjai į tėvą be ašarų,
visai rami, tarsi būtum prašiusi leisti stovėti priėjo lig nakties.
Ašaros ima plūsti dėl pasiruošimo laidotuvėms, dėl val­
gių, dėl giesmių ir kunigo apdarų, dėl kapinių, dėl oro, dėl
laidotuvių procesijos, dėl užkasamo kapo, dėl skambančių
varpų, dėl siaubo, kuris kiekvieną ten esantį apgaubia savo
skraiste...
Ar prisiminimai - kančia? Kojas degina būtinybė eiti į
priekį, būtinybės išeiti ugnis dega mūsų kauluose, būtinybė
pabėgti dega širdyje. Vienišas.
Nepaisant to, kad mūsų kelionė bendra, ji yra ir mūsų
išsiskyrimas. Tiktai arti tavęs matau, kad nesi manyje. Tiktai

67

arti manęs matai, kad nesu tavyje. Mes pora, bet toli vienas
nuo kito.
Tu nusijuoki ir sakai:
- Ko man verkti. Jis kažkur kitur, jo nėra, jis išėjo ir paliko
savo mažąją Darją vieną. Jo nebėra, nors mėnuo, j kurį žiūrė­
jome Tievainpėje, tebešviečia virš upės. Mėnuo, j kurį žiūrėjo­
me Maijamukoje, nebe toks geltonas. Gerai suprantu, kad tai,
kas manyje, yra prisiminimas, šiltas gūsis, kuris kartais rudens
vakarais padvelkia nuo upės ar ežero, kai nusileidžia saulė. Tai
jausmas, kuris mus valdo: kam man norėti, kad jis išnyktų. Jis
vienintelė tikrovė, kuri yra ir bus; ji išliks bei alsuos ir tada, kai
niekas nebeateis, o paskutinio laikraščio popierius bus toks
nusitrynęs, jog nebebus įmanoma jo skaityti.
Varnas.
Ta, kuri miega kaip balandė, ta, kuri skraido virš upių, kol
nukrenta, ta, kuri miega apsvaigusi nuo manęs.
Mes žudom dėl to paties, kaip ir kiti. Galim savęs paklaus­
ti, kodėl negrįžtame ir jų neužmušam. Kodėl?
Ryt kelionės turbūt nebetęsim.
Šiandien tavo kulkšnys žengia per uolas ir akmenis, tavo
purvinos sudiržusios blauzdos žengia pro urvus, žengia tavo
kojų pirštai ir kulnai, žengia, skubinasi upokšnių ir upių pa­
krantėmis, žengia, skubinasi, stabteli...
Tu eini pirma manęs susivėlusiais plaukais ir sudriskusiu
sijonu, nubrozdintomis rankomis, su gerokai per sunkia kup­
rine ant pečių.

68

Kartais neapkenčiu tavo kojų ir alkano žvilgsnio, kartais
mane užvaldo noras spjauti tau j veidą: kodėl tyli?! Dėl Dievo
meilės, kodėl tu tyli?! Kupinas tulžies šaukiu: .Kodėl tu tyli?!'
bet esu vienas. O kartais esu taip arti, tarsi būtum dalis ma­
nęs, kartais mėgaujuosi tuo, kad tu myli mane.
Mes turime kelią ir juo einame. Patys renkamės provėžas
ir akmenis, kuriais žengiam, patys pajuntam nuovargį ir iš
spygliuočių šakų susirenčiam pašiūrę.
Lyg purvinas ir pavargęs vaikas atsisuki ir nusišypsai man.
Norėtum dar kažką sakyti, bet miegas užspaudžia vokus.
Negi aš esu tas, kuris varo tave pirmyn šioje tyloje?
Anksčiau čia buvo paukščių ir briedžių, visur ganėsi di­
delės elnių bandos ir dažnai galėjai pamatyti lapių ar zuikių.
Kalbu tau apie tai.
Šešėliai atrodo aštresni ir į dangų sklinda šviesa iš vie­
nuolynų. Mano siela (tavo siela) ropoja keturiomis po žemę ir
kvatoja iš kolonų: Griūkit!
Pavasaris.
Savo vaizduotėje uždegėm žvakutes šviesią pavasario
naktį, apgraibomis girti ėjom į kažkokius kambarius ir nešėmės pražydusį gluosnį, ant kurio šakų pakabinom dvi pava­
sario kriaušes ir vieną obuolį, o iš pranešimo apie nesumo­
kėtus vekselius iškarpėm paukštį, kurį pakabinom gluosnio
viršūnėje. Ir nurimome.
Pavasaris.

69

Paukščiams užauga nauji sparnai.
Artėju prie tavęs, Kurtako Belinda, - pasigailėk mūsų!
Suspaudžiu tavo ranką: davei pažadą - tai ateik! Pažadas yra
geriau nei laimė, pažadas uždega pavasarinį gluosnį.
Tuos, kurie miega kambariuose, graužia savos širdgėlos,
ne mūsiškės; jie miega vieno ar dviejų kambarių butuose,
jie įsikimba vienas kito svirnų ir priepirčiu prieblandoje, kai
sugrįžta atostogų į gimtąsias vietas. Jie pasistato automo­
bilį užžėlusiame kieme, ant nenaudojamų laiptų - nešioja­
mą radiją ir išsineša į kiemą grilį; jie ieško kažko, ko seniai
nebėra: strazdų ir pelių nebėra, kieme girdėti automobilių
triukšmas, atsklindantis nuo autostrados, kiekvienam kieme
groja kelioninis radijas, kiekvienam kieme grilyje dega ugnis,
jų raumenys trūkčioja nuo darbo ritmo, jų veidai įsitempę
nuo varos.
Salin.
Gyvenome čia gaisro pašonėj. Dabar mūsų nebėra. Ar­
tėjame vienas prie kito kaip materija ir antimaterija, o kai
susidursime, pasigirs griausmas ir giminaičiai savo kapuose
atsisuks į mus pasižiūrėti: susinaikinsim.
Šalin.
Pelenai liejasi iš Ounasjarvio į jūrą, mes atsiduriame Keminsu purvuose ir toliau save naikinam; tokia buvo mūsų
lemtis, Kurtako Belinda, mano širdie. Tu buvai trijų oktavų, o
aš dviejų. Paskui, po griausmo ir žaibų, tesam jūroje raibuliuo­
janti nafta ir mūsų nebelieka.

70

Pavasaris, kai esu miręs.
Kaip toli liko dar rūškani, apsiblausę rytai. Dabar iš naujo
gimusieji, nešini šakele, keliauja šviesesnio svaigulio link. Pripildom savo sielas iš naujo gimusiųjų nektaru, plačios upės
pakrantėje išdulkinam avis ir šunis ir tyčiojamės iš šmėklų,
kurios klibinkščiuoja tolyn nuo prisigėrusiųjų iš laimės.
Pavasaris, kai esu miręs, ir mažoji Darja kūkčioja ant mano
kapo.
Bliuzas.
Esu juoda aguona, kuri rašo laiškus ant upės slenksčio
kranto. Aš Narcizas ant upės slenksčio kranto.
Ten iškeliavo mano motina ir močiutė.
Ten teka mano protėvių vanduo.
Ten viena paskui kitą liejasi Pirko ir Amanda.
Greit ir jūs ateisit j krantą.
Kaip pavargusios vėlės ir jūs iš paskutiniųjų trokštat pa­
siekti tekantį vandenį, kuris nuneš jūsų kūnus tolyn nuo žinių
laidų diktorių tikrovės.
Aš stoviu ant kranto su mirusia Darja savo glėbyje, savo
pašonėje, priešais.

71

Aš tik glosčiau tavo miegantį kūną, ką gi kitą būčiau galėjęs
daryti. Ir tai nebuvo sapnas. Vėliau, ateinančią žiemą, laukda­
mas iš tavęs kokios nors žinios, savo sapnuose gyvenau kartu
su tavimi. Dieną galvodavau, kad susiradai kokį nors savo am­
žiaus vaikiną, tačiau vyliausi, kad Kolstriomo kyšulio nebūsi
visai pamiršusi. Vyliausi, kad dar sugrįši - pats niekada nebū­
čiau išdrįsęs iškeliauti paskui tave. Kai tavęs nebuvo, pernelyg
nepasitikėjau savimi ir jaučiausi prislėgtas.
Dabar tavo rankos eina kartu su manosiomis, tavo kojos,
tavo akys, tavo mintys juda ir manyje. Po blauzdų oda įsi­
tempia, krusteli raumenys, kojos susilenkia, sujuda, grakščiais
žingsniais skuba į priekį; juda raumenys, įsitempia tavo blauz­
dos, matau, kaip jos veržliai švytuoja į priekį - į priekį, atgal, į
priekį, atgal, įsitempia, atsileidžia, nelyginant stirnos kulkšnys
žengia per kerplėšas ir šaknis, įsitempia, po purvina ir nubroz­
dinta oda virpa raumenys... aš matau... ji eina, ji žengia upokš­
nio link it subrendusi elnė, jau iš tolo žvilgsniu ieško tinkamos
vietos, nesustoja, vis eina pakrante, žengia akmenimis be bai­
mės, tylą užgožia jos kvėpavimas, jos veidu srūva prakaitas -

72

kaip ir manuoju, jos akis graužia prakaito sūrymas - kaip ir
manąsias... vėl ir vėl: šakos ir žagarai, jos raumenys įsitempia,
iš brūzgynų ji išeis su ašaromis akyse, savo kūnu liudydama
mirusį dievą. Suprakaitavusi, pavargusi; ar mylėsi kitą dievy­
bę, kai šviesos vaikas panorės geležies vaiko...
Dar žingsnį. Dar. Dar. Dar.
Ji gaudo orą. Daugiau nieko, tiktai. Žingsnį. Žingsnį.
Pritupia, atsispiria, pritupia, žengia prieky manęs, mano
akyse...
Čia nėra gyvūnų, nei paukščių, nei žuvų. Daugiau negei­
džiu tavo kūno, bet tu turi eiti šalimais. Tuštuma.
Kai priešais mus ugnis laižo malkas, ji prispaudžia mano
ranką sau prie pilvo. .Ar jauti, kaip jis juda?' Aš tyliu, ji žiūri į
upę, kuria iškeliavo mūsų tėvai. Ką su juo darysim? Užmušim.
Argi. Žinoma. Daugiau nebekalbu. Ji pavargusi, labiau pavar­
gusi nei aš.
Reikia užmušti.
Linkteliu. Taigi, bet ne dabar. Kada nors vėliau. Dabar
mums reikia skubėti. Tuštuma akyse ir širdyje. Mums reikia
paprašyti, kad grąžintų gyvenimą, kurį atidavėm, kaip ir mūsų
protėviai, mums reikia prašyti, kad grąžintų tai, ko lengva ran­
ka atsisakėm. Šalin.
Tu pritupi, pasiruošusi šuoliui, balande, tu pritupi, ieškai,
kur geriau atsispirti kojoms - šventoms blauzdoms ir šlau­
nims - net ir sapne jos juda taip kaip mano mintys, kurios
atilsį randa tik pačios savyje.

73

Einam, Darja, einam.
Šis judesys - tai melancholija, kuri nesibaigia; bet liūde­
sys irgi tikras - nebėra nei žuvų, nei paukščių; duburiuose ir
ant šakų miega tuštuma. Tik tavo šešėlis, kai per juos žengi.
Šalin - tarsi tai, ką prisimename, tebūtų praeitis.
Apie mus šneka: Piečio nebėra, Darja iškeliavo. Kur jūs?
Mes išnyksim kaip sakalas keleivis ir visiškai išmirsim.
Už nugarų likusi policija per radiją kartoja mūsų vardus:
Pietis, Pietis, Pietis... Jie pasiekia mano sąmonę, tarsi būtų tik­
rovė, tarsi būtų upės slenksčio balsas, šniokščiantis mūsų sa­
pne, ugnis, šokanti ant kranto ties duburiu, puta juodam du­
burio vandeny: Darja, Darja, Darja... Kur tu? Jie šaukia tave ir
mane. Mes plaukiam Litorinos jūros link, mūsų motinų putų
link. Mes išėjome.

74

Ji mirė. O juk taip gyvenimas ir negali tęstis. Visai bežadės
akys. Lyg stiklinės. Ir pirštai visai šalti... ir krūtinė. Kas galėjo
pagalvoti, kad mirtis gali būti tokia greita ir ryžtinga.
Vyzdžiai nė nekrusteli.
Nieko, kas reikštų, kad pažįsti savo Pietį.
Taip baigiasi kelionė, dar jai dorai nė neprasidėjus, o aiš­
kaus kelio vis dar nėra.
Ana ten, ta drėgmė, ant jos pilvo... ar ji tik mano akyse? O,
kad galėtum atsikelti dar akimirkai, mažoji Darja... Pasakytum
ką nors, galėtum ir tylėti, jei norėtum...
.Taigi balandis aguoną myli. Skamba valsas balandžio šir­
dy. Skamba valsas balandžio širdy. O naktis taip juoda.
Lašas kraujo - tai meilė.
Ir naktis taip juoda.
Mano balandėli - vasarą į mus žvelgia saulė, žiemą akis
įsmeigia tamsa.
Prie savo aguonos krūtinės prigludus šypsaus.

75

Balandis šoka aguonos guoly. Meilė - tai lašelis kraujo.
Vai, kaip skamba valsas, kokia juoda naktis.
Smuikuos vaitoja naktis, saulė - pirštuos žmogaus. Tatai
vergų muzika skamba.
Balandis šoka aguonos guoly. Koks karštas tavo kraujas,
aguona. Kokie pirštai aguonos karšti.
Vergai groja su sielvartu akyse.
Valsas yra lašas kraujo ir juodas kaip žiemos naktis. Po ba­
landžio vokais ilsis diena.
Tavo valsas baigias, balandėli. Kokia karšta buvo diena,
kokia tvanki naktis. Meilė - ant stygų virpantis kraujo lašas.
Meilė - begalinė naktis.
Taigi balandis tyliai žvelgia j šalį. Viskas baigėsi. Sudie, la­
šantis malonume. Vakarykštė - lašelis vergo kraujo. Rytojus
šaukia it jūra skenduolį.
Balandis taip myli aguonėlę, kaip smuikas, laukiantis ves­
tuvių, ir kapinių juoda žemelė. Ir vienas jų išeina ir pradingsta*
Kitas dienas kelias buvo vienos uolos - dideli akmenys,
milžiniški, spintos dydžio luitai, nors pasitaikė ir mažesnių;
šen bei ten augo pušys, kai kur styrojo ir koks berželis - nie­
kieno žvilgsnis čia jų neužmato. Nesutikom nė vieno gyvūno.
Kai miegu, sapnuoju didžiules žuvis. Stoviu ant duburio kran­
to su meškere, plūdė įsimaišo tarp putų, kurios krinta nuo
upės slenksčio, jaudulys manyje auga, staiga plūdė dingsta:
žuvis ją nutraukė ir nusitempė į duburio gelmę...

76

Daugiausia visur pelkė, kurią reikia apeiti kaip galima iš
toliau. Klampi pelkė ją pernelyg išvargintų, o ir aš pats jau­
čiuosi nuilsęs.
O kaip žiemą?
Čia visos upės ir upokšniai teka j tą pačią pusę. Tiksliai
nežinau, kiek mūsų kelionės kryptis su jais sutampa, tik ži­
nau, kad kasdien ir peršokam juos, ir einam jų pakrantėmis,
kai kelias veda lygiagrečiais su upokšniais gūbriais ir jais
lengva eiti.
Nuilsusi, ji klausiamai pasižiūri j mane, tada žvilgsniu ieš­
ko tinkamo akmens ar nuvirtusio medžio, pasisuka j jj nugara
ir nuleidžia ant jo savo kuprinę. Paskui ji atsisėda, paišo pirš­
tu žemėje ir užsimiršusi šypsosi. Galvoju, kokia gera aktore ji
būtų tapusi, jei būtų galėjusi likti pietuose, jei iš meilės ne­
būtų grįžusi į Kolstriomo kyšulį. Ar užsimiršusi ji vaizduojasi
esanti scenoje? Galbūt viskas tėra vaizduotė, o gal tai dėl jos
nėštumo. Jaučiuosi esąs pašalinis. Ji tikriausiai labai pavargu­
si, bet apie tai nekalba.
Dangus dar niekada nebuvo toks, kaip tomis dienomis gal dėl to žodžiai pridžiūva prie lūpų ir siaubas sukausto lie­
žuvį.
Dieną, saulei patekėjus pietryčiuose ir nusiritus į pietus,
dangus nusidažė pilkšvai geltona spalva ir debesys plaukė it
juodi laivai - po vieną ar po du, bet niekada daugiau - ir kai
saulė nusileido, dangus tapo tamsus, kone rudas, jei iškart po
saulėlydžio šiaurėje nematytum plonų raudonų gijų.

77

Mačiau, kaip ji retkarčiais pažiūrėdavo j dangų, tarsi no­
rėdama įsitikinti, ar jis vis dar toks pat - paskui vėl nuleisdavo
galvą.
Naktys liguistos ir beviltiškos. Nebegaliu su ja suartėti
kaip anksčiau. Kartais iš pietų atplaukia debesų uždanga, kuri
užkloja visą dangų, ir vanduo skalauja užnuodytą žemę.
Aš šneku ir šneku: esu lyg bebalsė mašina, kuri dieną
naktį vykdo savo absurdišką užduotį, nes ji užprogramuota
ir tai daryti dar turi energijos. Bet aš neleidžiu savo balsui
skambėti. Mano lūpos kruta ir man gelia smilkinius, kai ban­
dau įsiskverbti į tavo sąmonę. Šiuo atžvilgiu aš kitoks nei tu.
Aš šneku ir šneku, kol galva ištuštėja. Anksčiau (atrodo, kad
nuo tada praėjo amžinybė) kalbėdamas aš netgi rimuoda­
vau. Mano siela tikrai kitokia nei tavoji - bent dabar: aš nužudau savo vaiką dar jam negimus, tu įsišėlsti nuo orgazmo iki
apatijos ir pameti savo mažylius. Visą laiką, kai skaitau mintis
pavargusiame tavo veide, man dingteli, kad ir pats kažkada
gyvenau taip, kaip tu dabar. Turiu galvoje ne tai, kas mato­
ma, bet tai, kas vyksta galvoje, dvasioje, širdyje, mintyse. Šią
akimirką esu tuščias. Manęs neaplanko pritrenkiančios min­
tys -jos, žinoma, perveria mane, tačiau manęs neįkvepia ir
aš jomis negyvenu; aš aktorius savo paties teatre. Galbūt ir
jausčiausi gerai, jei nuolat neprisiminčiau jausmų apie kažką
kita, kas, rodos, jau pasibaigę, bet vis tiek sukelia liūdesį. Aš
nesugebu domėtis, kas darosi mano kūnui, - galvoju apie

78

viską taip, tarsi nė nebūčiau tas, kuris galvoja. Pavydžiu tau
to, kaip sugebi pati sau išreikšti problemas ir sprendimus.
Jų tikrai tau kyla ir tave ištinka. Man neatsitinka nieko. Tiks­
liau, gal ir atsitiktų, jei tik sugebėčiau tai pajusti. Kažkokia
visa kontroliuojanti dalis manyje paėmė viršų: įdėmiai ste­
biu save ir būtent save patį. Tad kodėl esu čia? Kodėl? Bet
šitaip negaliu klausti. Man, pavyzdžiui, atrodo, kad kai sė­
džiu priešais tave ir pro dūmus žiūriu tau į veidą, tu gali justi
mano beasmeniškumą - tai turėtų gąsdinti. Nejudu: šlapi
mano drabužiai, kaip ir taviškiai, džiūsta prie ugnies. Nuogi
ir pažeidžiami sėdim vidur tyrlaukių ir pro dūmų kamuolius
žiūrim vienas į kitą - mes prislėgti liūdesio, kaip ir kiekvieną
vakarą. Tai dėl nuovargio. Abu sulysom, praradom apetitą,
tik deginanti būtinybė pabėgti dar nedingo. Aš nesu blo­
gas, tačiau mano gerumas tolimas ir sunkiai pasiekiamas,
galbūt niūrus.
Man buvo ypač skaudu, kai kartą kalbėjai apie kažkokį
aukštesnį žmogiškumą. Mano aistra visada buvo ir vis dar
yra sielų brolystė. Tai, ko noriu iš tavęs, yra tavo siela. Kaip
anksčiau būtume galėję tai įgyvendinti? Mes neturėjom
vienas kitam laiko. Dabar, kai esam čia, turim laiko, o prie­
šaky - menkavertė mirtis. Ar dėl to tave apima neviltis? Visi
mes esam tarsi švyturiai, kurie be perstojo siunčia signalus
į tamsią jūrą; savo žinutei mes trokštam surasti gavėją ir
trokštam ženklo, kad šviesa padėjo, kad ją pamatė tas, kas
apie mane galbūt žino, tačiau be pagalbos negali rasti kelio.

79

Netikiu, kad bent vieno žmogaus sielos siekinys būtų kitas
žmogus. Siekinys yra kažkur kitur - tą pajunti. Materijos ir
dvasios keliai skiriasi. Ir kūno, ir sielos aistrą galima patenkin­
ti niekada taip ir neatradus paties pasitenkinimo. Vien tyrai,
mažoji Darja.

80

Kartais svajoju apie didelius aidinčius kambarius, kuriuose
šviesa atspindi liūtus, puošiančius lango nišos ornamentus;
galvoju apie sienas, kurias juosia begalinės sidabru įspaus­
tos rožių girliandos, apie porcelianinius kupidonus, auksinius
slibinus ir šokinėjančias lašišas. Palubėje kaunasi šarvuoti ri­
teriai, o kietmedžio grindų parketas dėkoja jas mindančioms
kojoms. Tavo bateliai klimpsta minkštuose kilimuose ir tavo
šnabždesių aidas ieško manęs tarp nesuskaičiuojamų sienų
ir kolonadų...
Mes esam čia... nors iš tikrųjų vien aš.Tu - adresas, kuriuo
rašau, ausis, kuriai skundžiuos, kai skauda.
Gal ir geriau, kad mūsų kūnai plaukia pasroviui ir pavasarį
pasieks jūrą. Šlifuoti veidrodžiai, batistas ir kiniškas šilkas... - jie
ne mums. Turiu palikti ornamentus ir veidrodžius ant sienų,
auksinius cherubinus ir gyvates, į kurias žiūrėdavom; šalin...
Liepsnoja ilgesys - negyvas, nebylus.
Ar matai mano kliedesius, mieganti Ofelija? Šviesa lan­
guose kitapus kranto.
Ir vėl - nebėra.

81

Nebyli yra muzika nakties vėjo pilnose bibliotekose. Ir at­
sargiai praeinu pro lentynas - kaip mano paties senatvė.
Galvoje. Žemiau kaktos. Nebylu.
Šviesa, žvakės, mano ugnis, atsispindinti veidrodyje
sidabriniuose rėmuose, ir vėl - nebėra.
Čia nėra nei paukščių, nei žuvų. Aš pripratau prie to. Tai
nebeatrodo nepakeliama, tačiau mudu viens kitam pasako­
jam, kaip ankstyvą rytą gieda paukščiai, prisimenam jų pava­
dinimus, negailestingai tave pataisau, jei kurį būni pamiršu­
si, ir mokau tave tų, kurių dar nespėjai išmokti. Kartais man
gėda. Kam reikia prisiminti tai, ko nebėra.
Pritupia, atsispiria, po blauzdų oda virpteli raumenys, vėl
ir vėl iš naujo tas pats - pasilenk, žiūrėk, kad šaka netėkštų j
veidą - po nubrozdinta blauzdų oda įsitempia raumenys, įsi­
tempia, pasiruošę šuoliui, visai kaip gyvūno: saugosi akmenų
apgaulės ir galimo duobių pavojaus, įsitempia, veržiasi į prie­
kį pirmiau manęs - arba paskui, kai ji būna labiau pavargusi
nei aš.
Saulei paglosčius jos skruostus, ji pabunda anksčiau, nei
aš spėju užmigti. Upės slenkstis šniokščia kitaip, bet vis vien
stipriai.
- Ar taip ir nemiegojai?
-Taip, - atsakiau. - Negalėjau. Klausiausi srovės.
Ji nusišypso lygiu nuo miego veidu. Kartais, po ilgo ėji­
mo, kai prakaito upeliai žliaugia per veidą ir akys netenka iš­

82

raiškos, ji atrodo kažkokia pasenusi, tačiau rytą, vos atmerkusi
akis, ji būna tokia pat jauna kaip Paukui mirus, arba kaip tada,
kai pirmąkart apsilankė Kolstriomo kyšuly.
- Ar ką nors išgirdai?
-Viską.
Ji atsisėda ir purvinomis rankomis nubraukia plaukus
atgal.
- Dabar gali pamiegoti, kai šilta, aišku, jei užmigsi... O aš
keliuos.
Susirangau ant žemės, užsimerkiu ir girdžiu, kaip ji atsi­
stoja, kaip nužingsniuoja j pakrantę ir kaip pasisėmusi j saujas
vandens atsigeria.
- Ar dar pakurstyti ugnį? - klausia.
- Kaip nori.
Dar atsimerkiu ir pasižiūriu į jos stuomenį, palinkusį prie
vandens. Po krūtine yra vaisius. Ar jis jau juda? Ar ilgai jis gy­
vens?
Paskui pabudau nuo lietaus. Vandens botagai čaižė vei­
dą, aš atsisėdau - drabužiai iš priekio buvo šlapi. Jos suknelė
šlapia, ji dreba ir krauna žagarus j ugnį.
- Debesų ne per daugiausia, - sako ji. - Greitai praeis.
Taigi, greitai praeis. Ilgai nesitęs. Mes jauni, net ir aš. Ne­
verksime.
- Ar nori, kad pririnkčiau daugiau malkų? - klausia ji.
- Gerai, - linkteliu.
Vanduo varva nuo plaukų, sušlampa apykaklėmis srovena

83

per sprandą ir nugarą, sudrėksta ir krūtinė, bet lietus tęsiasi
neilgai. Kai Darja grįžta su pilnu glėbiu malkų, beveik nebelyja.
- Na, mes vis vien sušlapom, - kalba ji, mesdama malkų į
laužą. - Kaip tavo galva? - klausia. - Ar skauda?
- Ne. Man viskas gerai, - atsakau. - O kaip vaisius? Gyvas?
- Gyvas.
Ji linkteli.
- Liūdna, kad ir jis mirs.
Paskui sėdim prie ugnies šalia kits kito, kol karštis priver­
čia mus pasislinkti toliau.
- Ar nori, kad padainuočiau? - palietusi mano rankovę
klausia ji ir žiūri į upę.
- Čiūčia liūlia. Vygė siūbuoja, o motulė vaikeliui dainuoja.
Čiūčia liūlia... - dainuoja ji seną lopšinę.
Kai baigia, susirenkam savo nešulius ir paliekam pakran­
tę. Pietuose yra didžiulė pelkė, kurią mums reikia pereiti, kad
pasiektume priešaky esančių kalvų papėdę. Ji eina pirma,
nuo sunkios kuprinės linkstančiom kojom, aš velkuosi iš pas­
kos. Po mūsų pėdomis linksta, lūžinėja, trupa pelkės augalai...

84

Senis Paukus guli karste savo kieme, išblyškęs ir bespalvis, be
kruopelės gyvybės veide. Iš Tamperės atvažiavusi Kirstė, ku­
rios kūnas suapvalėjo taip, jog drabužių siūlės, rodos, vos vos
laikė, prieina prie karsto su puokštele našlaičių rankose: jos
pečiai krūpčioja, žvarbus vėjas plazdena gedulo šydą, iš po
jo matosi po pusdienio raudojimo paraudusios ir paburkusios akys; du Paūkaus sūnūs, abu tvirtai sudėti šviesiaplaukiai,
kalbėdami, koja už kojos vaikštinėja kieme vienas šalia kito;
Darja stovi nelaiminga prie verandos laiptelių, karstą juosian­
čio, beržo šakomis apkaišyto tako pakrašty, vėjas taršo juodus
jos rūbus, po juodomis kojinėmis šiurpsta jos oda - ji maža
ir gležnutė, o juodai apsirengusi atrodo dar gležnesnė, ir visi
kaimo gyventojai, kurie atėjo į laidotuves, daugiau ar mažiau
kalba būtent apie Darją: ar dabar ji išvažiuos pas brolius j Šve­
diją, ar j Tamperę, kur gyvena Kirstė su vyru - juk čia negali
pasilikti, jai tik penkiolika, taip, ji kaip tik pradėjo lankyti kon­
firmacijos pamokas, liūdna prarasti tėvą tokiam amžiuje, nors
liūdna ir bet kokiam amžiuje, kai supranti, kad žmogus teturi
vieną gyvenimą, vieną vienintelį, ir reiktų sugebėti jį nugy­

85

venti kaip įmanoma geriau, bet dažnai būna taip, kad perne­
lyg ankstyva tėvų mirtis sužlugdo vaikų ateitį, Paūkaus Lyza taip, Darjos motina - ji juk žuvo prieš trejus metus (o gal jau
bus praėję visi ketveri), per nelaimingą atsitikimą, mašina
pervažiavo, ar tik nebus tas vaikinas jau atgavęs vairuotojo
pažymėjimo, rodos, buvo girtas, gražiai tas beržų takas atro­
do, žiemą tai eglišakius naudoja, kai kas ir vasarą, bet beržas
dėl to toks mielas, kad jis tarsi geriau parodo susirinkusiųjų
išlydėti jausmus, gyvenimas juk tęsiasi - va, pastorius eina,
dar jaunas vyras...
...liūdesys ateina nelauktai, niekas negali pasiruošti mir­
čiai, nors sakoma, kad reikėtų, vis vien ji visada netikėta, net
Kolstriomo tėvukas atkako iš savo kyšulio, tai dyvai, ir Pietis
Kolstriomas, sako, kad jis plikas kaip tilvikas, lyg serga, jis pra­
gėrė visus pinigus ir lėbavo visoj Europoj, apie jo eibes pasa­
koja pašėlusių istorijų; taigi, pamenu, jaunas jis buvo geras
bėgikas, dar kai jam nė dvidešimties nebuvo, na, turint tokį
kūną tai jau tikrai galima bėgti, dabar tai jis prastokai atro­
do, ir žmonių bijo, labadien iš šito vyro neištrauksi, tik spokso
keistai, visi tie Kolstriomai tokie...
Pamažu ant kelio susirikiavo laidotuvių eisena: ilgas juo­
das katafalkas važiuoja prieky, paskui jį - lengvieji automo­
biliai, jie lėtai juda bažnytkaimio link, prie kapo atliekamos
įprastos ceremonijos, karstas nuleidžiamas, užverčiamas
žemėmis, padedami vainikai, žmonės verkia, kunigas kalba,
rudenėjančiame kapinių ore balsai susilieja į giesmę, šian­

86

dien rugpjūčio 22 diena, laidotuvininkai ir artimieji ruošiasi
namo, dalis žmonių jau spėjo išsiskirstyti, Paukus lieka vienas
po savo kauburėliu, po gėlių puokštelėmis ir vainikais, gyve­
nimas toliau teka sava vaga, automobilyje storulė Kirstė su­
spaudžia liesutės Darjos ranką ir sako:
- Na va, Darja, viskas praėjo, dabar, kai tėvo nebėr gyvo,
ir mums nelabai yra ko čia važiuoti. Atrodo, lyg kažko trūktų...
lyg ir nežinai, ką mums dabar daryti...
Pavargusi ir išbalusi, Darja įsmeigusi akis žiūri pro ma­
šinos langą, Kirstės vyras dabar važiuoja greičiau negu j
kapines, smailos ir aukštos it kiparisai pakelės eglės saulei
pasislėpus už debesies atrodo visai juodos, lyg juodas Pietis šimtais skirtingų pavidalų, bet kiekviename iš jų - ta pati
tamsi aukšta figūra, į dangų užversta galva stovi tvirta ir su­
stingusi...
- Kad tik ištvertume šitą dieną iki galo, laidotuvės - baisus
dalykas, - atsidūsta Kirstė ir pirštu perbraukia platų, įraudusį
savo vyro sprandą. - Ir Kostis toks pavargęs, gali ir apalpti... tik
pamanyk, jis vakar vairavo visą dieną ir šiandien be perstojo,
viskas buvo ant Kosčio pečių...
Darja linkteli: .Taip, tikrai baisu.'
- Keista, ir kodėl žmogus turi mirti - ne, tai tikrai nesu­
vokiama, aš neįstengiu suprasti, - skundžiasi Kirstė. - Ir šitie
apdarai tiek kainavo, kad net nepadoru sakyti, o kur dar taviš­
kiai... Oi, dievuli mielas. Tačiau dabar viskas baigta.
Namuose pasamdytos merginos laidotuvininkams dalija

87

valgius ir kavą, tvyro slogi nuotaika - galbūt tai ir dėl oro senis Kolstriomas iš laidotuvių išeina su niekuo neatsisveiki­
nęs, išvažiuoja pakrante atgal j Kolstriomo kyšulį, greit paskui
jį išeina ir Pietis: visai sumišęs jis lėtai pėdina keliu; mergaitė
žvilgtelėjo į jį keletą kartų, bet atrodė, tarsi jo nė nepažinotų,
gal taip ir geriausia, ir greičiausiai ji su visam iš čia išvažiuos,
juk negali viena gyventi, nors, žinoma... Bet ne, ji išvažiuos, tai
visiškai aišku ir natūralu...
Buvo jau vėlus vakaras, kai Pietis galiausiai parsirado į
Kolstriomo kyšulį, lange degė šviesa - dabar vakarai jau tokie
tamsūs.
- Ar visą kelią pėsčias parėjai? - iš lovos klausia tėvas.
Vadinasi, jis jau buvo atsigulęs; kelio buvo penki kilomet­
rai, iš tiesų užtruko, o ir šalta...
- Pėsčias, - atsako Pietis.
Ant didelio stalo jis išskleidžia laikraštį, prisidega cigaretę
ir rašikliu ima pildyti lošimo kuponus, kurie greitai pasklinda
po visą stalą. Jis trina galvą kumščiais ir pusbalsiu keiksnoja.
Buvojau po vienuoliktos, kai į kiemą įvažiavo mopedas: Pietis
kilsteli galvą ir žvilgteli laukan, atvykėlio nesimato, vien tam­
sus šešėlis, kuris atremia mopedą į laiptelių turėklus. Pasigirs­
ta nedrąsus beldimas į duris.
- Užeikit, - garsiai sako Pietis.
Tėvukas kietai miega.
- Užeikit.
Atvykėlis - tai Darja. Ji su džinsais ir striuke, nepaprastai

88

atsargiai paskui save uždaro duris, nuo slenksčio baikščiai
žiūri į Pietį, kuris vienmarškinis sėdi prie stalo su rašikliu ran­
koje.
- Labas vakaras, - kone sušnabžda mergaitė ir lieka sto­
vėti prie durų.
- Labas...
Staiga Pietis nebežino, kaip reikėtų elgtis, ką sakyti, - jis
pakyla nuo kėdės, žengia kelis žingsnius mergaitės link ir su­
stoja pusiaukelėj, ištiesia ranką ir įsispitrija į vieną tašką.
- Jau baisiai vėlu, bet man reikėjo ateiti... nes ryt išvažiuo­
jam į pietus ir pas mus namie nieko neliks. Turiu sumokėti už
tą dažymą...
Pietis atrodo sumišęs.
- Sėskis, Darja, - bando pasakyti kuo natūraliau, ir mer­
gaitė klesteri į po langu stovintį didelį krėslą, kurio užvalkalas
daug kur pratrintas iki skylių.
Pietis pasistato šalimais kėdę, atsisėda ir sutrikęs gniaužo
rankas.
- Išvyksti pas Kirstę į pietus?
- Išvykstu.
- Tada juk tas dažymas buvo perniek, jei pas jus niekas
nebegyvens...
- Gal vasarą ten kas nors atvažiuos... Bent jau broliai, - ty­
liai sako Darja, atsargiai žiūrėdama vyrui į veidą.
Pietis įjungia radiją, muzika užlieja tuščią trobą ir užgožia
prie galinės sienos miegančio senio šnopavimą, pagyvina

89

nejaukią nuotaiką; tada jam dingteli, kad šiandien laidotuvių
diena - ką dabar Darja pamanys apie tą muziką.
- Gal išjungti radiją? Noriu pasakyti, kad... laidotuvės.
Darja nusišypso.
- Jokiu būdu! Kodėl? - šūkteli ji.
- Aš užkaisiu kavos, - sako Pietis.
Jis pripila j puodą vandens ir viryklėje užkuria ugnį.
- Ar esi anksčiau čia buvusi?
Darja papurto galvą. Ji jau įsidrąsina sėdėti kiek laisviau.
Ji dairosi aplinkui ir mato ant sienos sukabintus ginklus,
kurių daugelis labai seni, didelį įrėmintą Lenino portretą ir po
juo mažesnę nuotrauką, iškirptą iš laikraščio, kurioje Kiujostis
Kalius apžiūri garbės sargybos kuopą Helsinkio traukinių sto­
tyje; ant sienų kabo mažyčiai šunų ir lokių piešinukai, kuriuos
Pietis nupiešė gal prieš penkiolika metų, kampe stovi knygų
lentyna stiklinėmis durelėmis, ant palangių nėra nė gėlelės ir
viskas atrodo šiek tiek aptriušę.
Užkūręs ugnį Pietis vėl atsisėda šalia Darjos ir žiūri į jos
mažas rankeles, besiilsinčias ant mergaitės kelių.
- Čia tikra kiaulidė, bet kas gi kita ir galėtų būti...
Darja nusišypso:
- Argi tu negali apsikuopti?
- Negaliu, - sako Pietis. - Šitas nušiurimas čia kažkaip
tinka. Man čia visai gerai. Gal ir galėtų būti švariau, bet man
gana ir indų plovimo. Mes savaitėmis su tėvuku geriam kavą
iš vieno irto paties puodelio...

90

Pastačiau kavinuką ir puodelius seklyčioje ant rūkomojo sta­
liuko, Darja nedrąsiai priėjo prie seklyčios durų ir žvilgtelėjo
j vidų:
- Koks senoviškas kambarys! - sušnibždėjo ji ir pačiupi­
nėjo lovos užklotą, kurį, būdama jauna mergina, nunėrė mo­
čiutė.
Kalbėjom nedaug, bet jaučiau, kad jos artumas vertė
mane kaip mažą berniūkštį šokinėti iš vietos j vietą taip, kad
beveik pats savęs gėdijausi, tačiau mano krūtinė visą laiką
buvo kupina džiaugsmo, kad man galėjo taip nutikti. Iš Darjos veido mačiau, kad jai patikau, ji nesugebėjo to nuslėpti,
gal nė nenorėjo. Paklausiau, ką, jos manymu, pagalvos jos
broliai ir Kirstė apie tai, kad ji užtruko čia iki tokios vėlybės,
bet Darja tik šyptelėjo ir atsakė, kad jiems, greičiausiai, tai nė
truputėlio nerūpi. Ji niekados nerūpėjusi Kirstei.
Vėliau ją nurengiau, nutraukiau nuo lovos užklotą, sulanksčiau ir pakabinau ant kėdės atlošo, nusirengiau pats,
atsiguliau šalia, mano rankos ėmė slysti jaunu jos kūnu, kuris
prisiglaudė prie manęs nuoširdžiai pasitikėdamas.

91

- Man širdis plyšta, kai pagalvoju, kad ryt išvažiuoji j pie­
tus, tai atrodo neteisinga, nors žinau, kad neteisinga ir tai, jog
esi čia, mano lovoj.
- Aš tau rašysiu ir atvažiuosiu aplankyti, - tyliai pasakė ji.
Glosčiau jos plaukus ir bučiavau gležnus pečius ir krū­
tis.
- Atrodo, tarsi tapčiau kažkuo kitu, nei iš tikrųjų esu, pasakiau.
-Tu ir tampi... Pieti... Ar tu turi dar kitų vardų?
- Neturiu, vien tik Pietis, - atsidusau. Pirštais glamonėjau
klubus ir šlaunis, ir varputę, kuri reagavo j mažiausius prisilie­
timus, tyliai užguliau mergaitę, varpos viršūnėle braukiau per
lytines lūpas, kurios buvo pabrinkusios iš išgąsčio ir laukimo,
lėtai stūmiau varpą gilyn, tačiau pamažu, labai švelniai, kad
Darja nebebijotų, tuomet ėmiau bučiuoti jos lūpas; ji tarpais
užsimerkdavo ir tyliai aimanuodavo, tarpais nemirksėdama,
didelėmis akimis žiūrėjo man per petį. .Jis viduj“, - tylutėliai
sušnibždėjo ir apsivijo mane rankomis.
- Ak, kaip gera, kaip karšta ir kaip gera.
- Ar skauda?
- Ne, - ji nusišypsojo. - Ne.
Jos klubai ėmė mėšlungiškai trūkčioti, ji ištiesė kojas ir
tvirtai suspaudė šlaunis, o po akimirksnio vėl iškėlė kojas virš
manęs, man judinant klubus pirmyn ir atgal, ir kai pasiekęs
orgazmą dėkingas bučiavau jos lūpas, ašaros tekėjo iš už­
merktų Darjos akių.

92

- Man gera, ak, kaip man gera, - pasakė ji.
O aš taip bijojau, kad ji tik išsigąs ir todėl nusivils, bet to
nepasakiau.
- Ir man gera, - tariau.

93

Pavasaris. Darja parvažiavo traukiniu ir autobusu, atbrido ke­
liu iki savo namų kiemo, slidžių batais nuspardė nuo laipte­
lių sniegą ir įėjo į šaltą kambarį. Atsisėdo ant kėdės, akimis
permetė baldus, kurių dabar niekas nenaudojo - kambary
atrodė šalčiau negu lauke. Vėlai vakare, kai troboje jau buvo
pakūrusi krosnį ir suvalgiusi duoną bei pomidorus, atsivež­
tus iš pat Tamperės, ji užsivilko striukę ir per ežerą nušliuožė
į Kolstriomo kyšulį. Pietis miegojo lovoje - nesiskutęs, užsi­
klojęs nutrinta lovatiese. Senis Kolstriomas ištiesė ranką ir
pakvietė atsisėsti.
- Paūkaus Darja, ar ne? - pasakė senis. - Sėskis ir atvėsk.
Ar atšliuožei per ežerą?
- Aha, - atgavo kvapą mergaitė.
Ji atsisėdo ant kėdės ir pasižiūrėjo į miegantį vyrą - juo­
dos jo mažų akių blakstienos, rodės, siekė skruostus.
- Ar matė kas nors tave čia einančią? - paklausė senis.
Darja papurtė galvą.
- Dieną, kai atvažiavau autobusu, susitikau kažkokias
moterėles, bet pas mus niekas nebuvo atėjęs.

94

- Pietis girtas... Pastarosiomis dienomis jis užgėrė, - pasa­
kė senis, mostelėjęs galva Piečio pusėn. - Ar pašildei Paūkaus
trobą?
- Pasūdžiau.
Kai senis įjungė radiją pasiklausyti žinių, Darja prisėlinusi
pažadino Pietį.
- Aš šiandien atvažiavau, - pasakė ji. - Vis dėlto parvažia­
vau. Kirstė sutiko, kad gal ir neblogai būtų truputėlį pašildyti
namą... Nors šiaip tai ji priešinosi. Išėjau paslidinėti, - tarė Dar­
ja šypsodama Piečiui. - Ar tu turi slides?
Senis įdėmiai sekėjuos akimis ir atrodė susierzinęs.
- Kas bus, kai gandonešiai sužinos, kad mergaitė čia, pasakė jis.
- Dėl to nesirūpink, mes kur nors išvyksim, - atsiliepė Pie­
tis. - Drošim pas Mozę į Juoksuvarą slidinėti... ryt, ar ne?
Darja linktelėjo.
- O kas, jei Kirstė apie tai išgirs, - tarė mergina.
Iš pažliugusio sniego stiebėsi pušys, grakščios ir rausvais
kamienais tarsi iš atviruko, vienur kitur kyšojo drebulė ar ber­
žas, o ten, kur buvo dauba - kelios eglės, bet visa apylinkė
daugiausia buvo platūs, smėlingi viržynai. Darjai viskas at­
rodė daugmaž įprasta, tačiau jausmas, įsižiebęs sėdint ant
galinės automobilio sėdynės, buvo nepaprastas. Gyvenda­
ma pas Kirstę, ji greitai iš savo minčių išstūmė viską, kas čia
buvo, išskyrus Pietį, tačiau jis ir buvo kažkoks kitoks nei kiti,

95

prie kurių ji čia buvo pripratusi. Slidės gulėjo ant automobilio
stogo, taksistas retkarčiais ką nors pasakydavo, tačiau nieko
įkyriai neklausinėjo. Pietis miegojo. Pietis buvo sakęs, kad pas
Mozę negalima važiuoti be skaidriosios lauktuvių, todėl nuė­
jo j gėrimų parduotuvę ir pripirko pilną kuprinę butelių. Darja
žinojo, kad Piečiui tai nebuvo nei nauja, nei kažkas ypatinga:
jam kelionės j čia visuomet buvo vienodai šventos, vaizdai,
atsiveriantys nuo galinės sėdynės, jam, ko gero, buvo tokie
pat kaip ir šimtus kartų prieš tai, važiuoti bekraščiame peiza­
že atrodė lengva, lengvas buvo migdantis automobilio supi­
mas į pri